Post by vampire on Mar 19, 2005 14:25:37 GMT -5
?mogaus gyvenimas nuo fizinio kûno mirties iki naujo u?gimimo
Sakoma: ,,miegas pana?us á mirtá", ,,miegas yra ma?oji mirtis", po kurios prisikeliama, t.y. pabundama. U?migdamas, ?mogus i?eina i? kûno laikinai, kelioms valandoms, o mirdamas palieka já negrá?tamai. Apleisdamas kûnà, ?mogus tuo paèiu i?eina ir i? ?io pasaulio, kuris nustoja jam egzistavæs.
Mirdamas, ?mogus ap?velgia visà savo ?emi?kàjá gyvenimà. Prie? já i?kyla vaizdas po vaizdo. Per tas akimirkas ?mogui paai?këja vyraujanti jo gyvenimo prasmë, pagrindinë idëja. Tykiai ir pagarbiai reikia laikytis visiems, kas susirinko prie pasitraukianèiojo. Nereikia trikdyti i?kilmingos tylos, atitraukti ?mogø nuo praëjusio gyvenimo ap?valgos, trukdyti ramià jo màstymo eigà. Garsus verksmas, raudojimas gali jaudinti mir?tantájá, bla?kyti jo sukauptà dëmesá, kas labai kankina.
Skaistaus, ?viesaus pasitraukianèio i? gyvenimo be pagie?os ir neapykantos ?mogaus, mirties momentas yra did?iausios palaimos ir auk?èiausio d?iaugsmo momentas, nes i?laisvintas gerumas lekia á ?viesos spindesá. Sunkus nuo pykèio egoisti?kas ?mogus negali pakilti -atsiskyrimas nuo kûno yra skausmingas ir liûdnas.
Pirmàjá mirties momentà ?mogus palieka materialiná kûnà, i?eidamas su energetiniu (vad. eteriniu), ir nusine?damas su savimi visas energijas. Tame kûne ?mogus tampa neregimas ?io pasaulio ?monëms. Taèiau jei jis labai nori, gali pasirodyti artimiesiems debesuotos ?mëklos pavidalu. Yra ?inoma daug atvejø, kada mirties momentu ?mogus ?itaip pasirodydavo trumpam - kad ir toli nuo savo mirties vietos.
Ma?daug po 36 valandø po mirties ?mogus i?eina ir i? eterinio kûno, kuris sklando vir?um kapo. ?is numestas eterinis lavonas per keletà dienø po laidojimo gali bûti kartais matomas kapinëse kaip ,,?mëkla". Per keletà savaièiø jis i?sisklaido ore, ir tas nemalonus jausmas, kurá daugelis patiria kapinëse, sukeliamas tø eteriniø lavonø. Taèiau jei kûnas ne laidojamas, o deginamas, tai eterinis kûnas i?sisklaido labai greitai, todël lavonus geriau deginti, negu laidoti.
I?silaisvinæs nuo abiejø fiziniø kûnø, ?mogus atsiduria astraliniame pasaulyje, kuris jam tampa matomas, realus. Tas pasaulis yra toje paèioje erdvëje, kaip ir fizinis - tarp pastarojo pasaulio atomø yra daug tu?tumos, kurioje telpa astralinio pasaulio materija. Tame pasaulyje i?oriniu ?mogaus kûnu tampa astralinis (jausminis). Turëdamas tà kûnà su jutimo organais, ?mogus gali dalyvauti to pasaulio ir jo gyventojø gyvenime -reik?ti savo jausmus ir norus. Tik ?emëje jis galëjo juos slëpti, o èia jie tampa regimi, kaip kad ten buvo matomas fizinis kûnas.
Astraliniame pasaulyje yra septynios sferos. ?emosios sferos yra grubios ir tamsios, juo auk?èiau - juo subtiliau ir ?viesiau. Miræs ?mogus patenka á tà sferà, iki kurios pakilo jo sàmonës lygis. Taèiau dël nusiminimo ar pasimetimo mirties momentu galima patekti á ?emesnæ sferà; todël reikia sàmoningai pasiruo?ti. ?viesi ir ai?ki sàmonë ne?a auk?èiau. Reikia turëti ai?kø ver?imàsi á ?viesà ir gro?á, stengtis, kad paskutinës minutës ?emëje bûtø d?iugios. Taip sàmoningai galima i?vengti ?emøjø astralinio pasaulio sferø. <br>
Á ?emiausias sferas patenka ?monës su visokiomis ydomis -nusikaltëliai ir i?tvirkëliai, ?emos moralës, gyvenusieji juslingais malonumais. Jie negali patenkinti savo pykèio ir aistrø, nes nebeturi tam reikalingo árankio - fizinio kûno, ir dël to labai kenèia. Jie tiesiog dega savo nepatenkinamø aistrø liepsnoje - kaip kad religijos apra?o pragaro kanèias. Taip pat baisios yra ir savi?ud?iø kanèios, trunkanèios iki jø natûraliosios mirties dienos. Savi?udybë - did?iulis tamsumas ir baisus nusikaltimas.
?viesios sàmonës ?moniø buvimas astraliniame pasaulyje gali apsiriboti keliomis savaitëmis, tamsios sàmonës - nusitæsti per daugelá ?imtmeèiø. ?iaip ar taip, ateina laikas, kada ?mogus turi mirti ir èia, t.y. i?eiti i? ?io pasaulio, nusimesdamas sudëvëtà astraliná kûnà, kuris, tapæs lavonu, susiskaido tuo greièiau, kuo jis skaistesnis.
Baigdamas savo gyvenimà astraliniame pasaulyje, ?mogus trumpam u?miega, o paskui pabunda su taikos ir ramybës, d?iaugsmo ir palaimos jausmu. Taip jis pereina á naujà pasaulá - minties arba proto pasaulá. Èia i?oriniu ?mogaus kûnu tampa jo mentalinis kûnas su savo jutimo organais. Minties pasaulio materija yra ?ymiai subtilesnë u? astralinio pasaulio materijà, todël èia viskas, kà ?mogus galvoja, ágauna minties formas.
Minties pasaulyje ?mogus nëra atsiskyræs nuo savo artimøjø - jis visà laikà bendrauja su tais, kuriuos mylëjo ir gerbë ?emi?kojo gyvenimo metu, kaip su i?ëjusiais anksèiau, taip ir su tebegyvenanèiais ?emëje. Jie visi matomi èia pat, tokie pat laimingi, tokiu paèiu pavidalu, atsimenant visus buvusius santykius.
Viskas, kas ?emi?kajame ?mogaus gyvenime buvo gero, gra?aus, vertingo, èia perdirbama á atitinkamas protines ir moralines savybes, kurias jis nusine? á kità ásikûnijimà. Med?iaga, tinkama perdirbti, - tai praeito gyvenimo tyros mintys ir emocijos, protiniai bei moraliniai siekimai ir pastangos, nesavanaudi?ki darbai artimøjø labui.
Minties pasaulyje buvimo trukmë priklauso nuo ?mogaus atsine?tø dvasiniø atsargø kiekio. Ir kai jos perdirbamos { savybes ir sugebëjimus, ádiegiamos á ?mogaus charakterá - tàsyk jis nusimeta ir paskutiná savo laikinàjá apvalkalà - mentaliná kûnà.
Taip ?mogus pasiekia savo tëvynæ - Ugnies pasaulá. Èia jis i? tiesø yra namie, èia grá?ta po kelionës á ,,a?arø pakalnæ", kur buvo nuvykæs tarsi á mokyklà, kad pasimokytø, kad baigtø vienà klasæ per ásikûnijimo ,,mokslo metus". Ugnies pasaulyje pats nemarusis ?mogus, niekuo neapsunkintas, nevar?omas apvalkalø, gyvena tikràjá dvasios gyvenimà - to ?inojimo ir tos sàmonës lygiu, kurá iki ?iol pasiekë.
I?ëjimo i? fizinio pasaulio procesas, ?moniø vadinamas mirtimi, nesudaro dvasiai jokio skirtumo: numetus visus apvalkalus, ji lieka pati savimi - juk i? tiesø ji ir nebuvo apleidusi savo bûstinës. Tariamoji mirtis veikiau yra gimimas platesniam gyvenimui, i?ëjimas i? ,,a?arø pakalnës" kalëjimo á kalnø erdvës laisvæ. Toji ,,mirtis" yra did?iausia i? ?emës iliuzijø: mirties nëra - yra tik gyvenimo sàlygø keitimas!
Dangi?kasis dvasios gyvenimas gali tæstis tûkstanèius metø, bet ir jis turi pabaigà. Atëjus laikui, dvasia pradeda jausti traukà { naujà ásikûnijimà. Juk tiktai ?emëje, tik fiziniame pasaulyje, dvasia gali mokytis, augti, ágyti naujà patyrimà, kaupti naujas energijas. Ir ji pradeda kurti sau naujà sielà, su kuria leisis á naujà gyvenimà ?emëje. Mintiniame pasaulyje ji kuria mentaliná kûnà i? to pasaulio materijos, paskui astraliniame pasaulyje - astraliná kûnà, pagaliau fiziniame pasaulyje - eteriná kûnà. Pastarasis bus panaudotas, kaip etalonas bûsimam materialiam kûnui, kurá suteiks fiziniai gimdytojai.
Auk?tos sàmonës, labai dvasingas ?mogus pats pasirenka gimimo sàlygas - epochà, ?alá, tautà, aplinkà, gimdytojus ir t.t. Kitiems tà klausimà sprend?ia Karmos Vie?paèiai, kurie parenka visas tas sàlygas pagal to ásikûnijimo tikslus
Sakoma: ,,miegas pana?us á mirtá", ,,miegas yra ma?oji mirtis", po kurios prisikeliama, t.y. pabundama. U?migdamas, ?mogus i?eina i? kûno laikinai, kelioms valandoms, o mirdamas palieka já negrá?tamai. Apleisdamas kûnà, ?mogus tuo paèiu i?eina ir i? ?io pasaulio, kuris nustoja jam egzistavæs.
Mirdamas, ?mogus ap?velgia visà savo ?emi?kàjá gyvenimà. Prie? já i?kyla vaizdas po vaizdo. Per tas akimirkas ?mogui paai?këja vyraujanti jo gyvenimo prasmë, pagrindinë idëja. Tykiai ir pagarbiai reikia laikytis visiems, kas susirinko prie pasitraukianèiojo. Nereikia trikdyti i?kilmingos tylos, atitraukti ?mogø nuo praëjusio gyvenimo ap?valgos, trukdyti ramià jo màstymo eigà. Garsus verksmas, raudojimas gali jaudinti mir?tantájá, bla?kyti jo sukauptà dëmesá, kas labai kankina.
Skaistaus, ?viesaus pasitraukianèio i? gyvenimo be pagie?os ir neapykantos ?mogaus, mirties momentas yra did?iausios palaimos ir auk?èiausio d?iaugsmo momentas, nes i?laisvintas gerumas lekia á ?viesos spindesá. Sunkus nuo pykèio egoisti?kas ?mogus negali pakilti -atsiskyrimas nuo kûno yra skausmingas ir liûdnas.
Pirmàjá mirties momentà ?mogus palieka materialiná kûnà, i?eidamas su energetiniu (vad. eteriniu), ir nusine?damas su savimi visas energijas. Tame kûne ?mogus tampa neregimas ?io pasaulio ?monëms. Taèiau jei jis labai nori, gali pasirodyti artimiesiems debesuotos ?mëklos pavidalu. Yra ?inoma daug atvejø, kada mirties momentu ?mogus ?itaip pasirodydavo trumpam - kad ir toli nuo savo mirties vietos.
Ma?daug po 36 valandø po mirties ?mogus i?eina ir i? eterinio kûno, kuris sklando vir?um kapo. ?is numestas eterinis lavonas per keletà dienø po laidojimo gali bûti kartais matomas kapinëse kaip ,,?mëkla". Per keletà savaièiø jis i?sisklaido ore, ir tas nemalonus jausmas, kurá daugelis patiria kapinëse, sukeliamas tø eteriniø lavonø. Taèiau jei kûnas ne laidojamas, o deginamas, tai eterinis kûnas i?sisklaido labai greitai, todël lavonus geriau deginti, negu laidoti.
I?silaisvinæs nuo abiejø fiziniø kûnø, ?mogus atsiduria astraliniame pasaulyje, kuris jam tampa matomas, realus. Tas pasaulis yra toje paèioje erdvëje, kaip ir fizinis - tarp pastarojo pasaulio atomø yra daug tu?tumos, kurioje telpa astralinio pasaulio materija. Tame pasaulyje i?oriniu ?mogaus kûnu tampa astralinis (jausminis). Turëdamas tà kûnà su jutimo organais, ?mogus gali dalyvauti to pasaulio ir jo gyventojø gyvenime -reik?ti savo jausmus ir norus. Tik ?emëje jis galëjo juos slëpti, o èia jie tampa regimi, kaip kad ten buvo matomas fizinis kûnas.
Astraliniame pasaulyje yra septynios sferos. ?emosios sferos yra grubios ir tamsios, juo auk?èiau - juo subtiliau ir ?viesiau. Miræs ?mogus patenka á tà sferà, iki kurios pakilo jo sàmonës lygis. Taèiau dël nusiminimo ar pasimetimo mirties momentu galima patekti á ?emesnæ sferà; todël reikia sàmoningai pasiruo?ti. ?viesi ir ai?ki sàmonë ne?a auk?èiau. Reikia turëti ai?kø ver?imàsi á ?viesà ir gro?á, stengtis, kad paskutinës minutës ?emëje bûtø d?iugios. Taip sàmoningai galima i?vengti ?emøjø astralinio pasaulio sferø. <br>
Á ?emiausias sferas patenka ?monës su visokiomis ydomis -nusikaltëliai ir i?tvirkëliai, ?emos moralës, gyvenusieji juslingais malonumais. Jie negali patenkinti savo pykèio ir aistrø, nes nebeturi tam reikalingo árankio - fizinio kûno, ir dël to labai kenèia. Jie tiesiog dega savo nepatenkinamø aistrø liepsnoje - kaip kad religijos apra?o pragaro kanèias. Taip pat baisios yra ir savi?ud?iø kanèios, trunkanèios iki jø natûraliosios mirties dienos. Savi?udybë - did?iulis tamsumas ir baisus nusikaltimas.
?viesios sàmonës ?moniø buvimas astraliniame pasaulyje gali apsiriboti keliomis savaitëmis, tamsios sàmonës - nusitæsti per daugelá ?imtmeèiø. ?iaip ar taip, ateina laikas, kada ?mogus turi mirti ir èia, t.y. i?eiti i? ?io pasaulio, nusimesdamas sudëvëtà astraliná kûnà, kuris, tapæs lavonu, susiskaido tuo greièiau, kuo jis skaistesnis.
Baigdamas savo gyvenimà astraliniame pasaulyje, ?mogus trumpam u?miega, o paskui pabunda su taikos ir ramybës, d?iaugsmo ir palaimos jausmu. Taip jis pereina á naujà pasaulá - minties arba proto pasaulá. Èia i?oriniu ?mogaus kûnu tampa jo mentalinis kûnas su savo jutimo organais. Minties pasaulio materija yra ?ymiai subtilesnë u? astralinio pasaulio materijà, todël èia viskas, kà ?mogus galvoja, ágauna minties formas.
Minties pasaulyje ?mogus nëra atsiskyræs nuo savo artimøjø - jis visà laikà bendrauja su tais, kuriuos mylëjo ir gerbë ?emi?kojo gyvenimo metu, kaip su i?ëjusiais anksèiau, taip ir su tebegyvenanèiais ?emëje. Jie visi matomi èia pat, tokie pat laimingi, tokiu paèiu pavidalu, atsimenant visus buvusius santykius.
Viskas, kas ?emi?kajame ?mogaus gyvenime buvo gero, gra?aus, vertingo, èia perdirbama á atitinkamas protines ir moralines savybes, kurias jis nusine? á kità ásikûnijimà. Med?iaga, tinkama perdirbti, - tai praeito gyvenimo tyros mintys ir emocijos, protiniai bei moraliniai siekimai ir pastangos, nesavanaudi?ki darbai artimøjø labui.
Minties pasaulyje buvimo trukmë priklauso nuo ?mogaus atsine?tø dvasiniø atsargø kiekio. Ir kai jos perdirbamos { savybes ir sugebëjimus, ádiegiamos á ?mogaus charakterá - tàsyk jis nusimeta ir paskutiná savo laikinàjá apvalkalà - mentaliná kûnà.
Taip ?mogus pasiekia savo tëvynæ - Ugnies pasaulá. Èia jis i? tiesø yra namie, èia grá?ta po kelionës á ,,a?arø pakalnæ", kur buvo nuvykæs tarsi á mokyklà, kad pasimokytø, kad baigtø vienà klasæ per ásikûnijimo ,,mokslo metus". Ugnies pasaulyje pats nemarusis ?mogus, niekuo neapsunkintas, nevar?omas apvalkalø, gyvena tikràjá dvasios gyvenimà - to ?inojimo ir tos sàmonës lygiu, kurá iki ?iol pasiekë.
I?ëjimo i? fizinio pasaulio procesas, ?moniø vadinamas mirtimi, nesudaro dvasiai jokio skirtumo: numetus visus apvalkalus, ji lieka pati savimi - juk i? tiesø ji ir nebuvo apleidusi savo bûstinës. Tariamoji mirtis veikiau yra gimimas platesniam gyvenimui, i?ëjimas i? ,,a?arø pakalnës" kalëjimo á kalnø erdvës laisvæ. Toji ,,mirtis" yra did?iausia i? ?emës iliuzijø: mirties nëra - yra tik gyvenimo sàlygø keitimas!
Dangi?kasis dvasios gyvenimas gali tæstis tûkstanèius metø, bet ir jis turi pabaigà. Atëjus laikui, dvasia pradeda jausti traukà { naujà ásikûnijimà. Juk tiktai ?emëje, tik fiziniame pasaulyje, dvasia gali mokytis, augti, ágyti naujà patyrimà, kaupti naujas energijas. Ir ji pradeda kurti sau naujà sielà, su kuria leisis á naujà gyvenimà ?emëje. Mintiniame pasaulyje ji kuria mentaliná kûnà i? to pasaulio materijos, paskui astraliniame pasaulyje - astraliná kûnà, pagaliau fiziniame pasaulyje - eteriná kûnà. Pastarasis bus panaudotas, kaip etalonas bûsimam materialiam kûnui, kurá suteiks fiziniai gimdytojai.
Auk?tos sàmonës, labai dvasingas ?mogus pats pasirenka gimimo sàlygas - epochà, ?alá, tautà, aplinkà, gimdytojus ir t.t. Kitiems tà klausimà sprend?ia Karmos Vie?paèiai, kurie parenka visas tas sàlygas pagal to ásikûnijimo tikslus