;D
kaip jau pastebėjau buvau išrinktas kaip "Kūribingiausias forumietis" ir "Keisčiausia asmenybė"
tai, kad nenuvilt savo titulo, štai jums mano naujausi eilėraščiai
:
„Nuo mirties nepabėgsi...“
Nevilties upe į pragarą plaukiu,
Gyvent dėl ko nebeturiu,
Graužatis ir nerimas kankina vis mane,
Net nebežinau ar gryšiu čia kada,
Kraujo purslai krenta ant širdies,
Nedaplauksiu, mirsiu pakeliui iš nevilties,
Kam tai rūpi, kam svarbu?
Neturiu čionais aš ko palikti, po velnių...
O, kad kuo greičiau aš mirčiau,
Nors šitoj skylėj daugiau nesikankinčiau,
Nuo mirties vistiek gi nepabėgsi,
Nors ir velnio nešamas tu lėksi,
Lai likimas daro darbą savo,
Lai pasiima niekingą būtį mano...
----------------
„Tamsa“
Vėjas šlaistosi kančia,
Rūsčiai šniokščia taip arti šalia...
Stiprūs gniaužtai kausto kūną,
Taip arti mirtis tik kartą būna...
Niekur nepaspruksi, jau vėlu,
Kai aplink tave taip šalta ir tamsu...
Giltinė dalgius galanda,
Tuoj nukirs niekingą tavo sprandą,
Nesimelski, nedejuoki tu tiktai,
Pragare vistiek kalėsi amžinai...
Užmaskuoki savą kančią, tu, tamsa,
Neišdrys nė velnias lyst ten paslapčia,
Vėjas šlaistosi kančia,
Aklinai apgaubdamas tave tamsa,
Tu mąstai kur gyvenimo šviesa išnyko,
Negi Saulė ant tavęs užpyko?
Priverstas tūnot tu tamsoje,
Tavo būtį dengia nežinia...
Ši akimirka tau paskutinė,
Nes gyvenimas, tai daiktas vienkartinis...
Giltinė išaštrinus dalgius,
Užsimojo per pečius...
Krito mintys nebūtin,
Su tava galva žemyn...
----------------
„Savęs beieškant...“
Norėčiau nuskęst aš beribėj tamsoj,
Pasislėpt išgalvotoj realybėj savoj,
Užsimerkti ir matyti tik tamsą,
Tik tenais parodyčiau narsą,
Atsipūst ir gyventi kaip paukštis,
Kaip šikšnosparnis nebijantis aukščio,
Kalbėti tyla išreiškiant mintis,
Tikėti savim, netikėti mirtim...
Beprasmiškas siekis tapt savimi,
Vienintelis būdas tikėti viltimi...
Tik patyręs skausmą kančios,
Atsiduodi valiai tamsos,
Nevilties kupinos kruvinos akys,
Krauju plūstanti širdis, nerandanti atilsio,
Lemtis pasirinko mane eit kryžiaus kelią,
Dar lašas kančios ir palauš mano valią...
Išskrisiu į tamsą, sutikti savęs,
Į tolį tuštybės, kur mano esybė prasitęs...
----------------
„Baimė...“
Jos grožio baimė užmigt man neleidžia,
Nakties tuštuma atspindi jos tamsųjį veidą,
Prapuolęs aš klystkeliuos į jos stingstančią širdį,
Pakanka jos esmę įminti,
Jos kruviną geismą dar kartą patirti,
Apalpsiu pajutęs jos kūną šalia,
Gęstanti šiluma besiskverbianti į mano mintis,
Išstums skausmą, privers pagyti mane,
Iškelsių į šviesą rankas, lai ateina mirtis,
Pasiekęs gyvenimo tikslą galiu jau išeit,
Palikti šį kelią eiti kitam,
Tačiau mirties jaudulys vis verčia dar eit,
Kabintis į skausmą bejėgiui pačiam,
Matyti kaip gęsta manoji dvasia,
Manasis likimas - didi nežinia,
Paklydęs vienam kelyje, antro galiu neberast,
Viliuos aš pajusti jos šaltį dar kartą,
Ir mirti tik vieną vienintelį kartą...
----------------
„Juodas kraujas...“
Žengiau aš nedrąsiai per šviesą į tamsą,
Vingiuotam kelį galo nebuvo matyti,
Kruvinos kojos nešė kūną, kaip oras garsą,
Kaip mirtį šaukiančios gitaros motyvas,
Mintys sklendė į tolį nežinomo kelio,
Baltas vanduo tapo skausmu, o skausmas juodu krauju,
Juodas kraujas sunkės iš manojo melo,
Perėjęs šviesųjį kelią, senąjį kūną pakeisiu nauju,
Atskirsiu šviesiąją pusę nuo savo kančios,
Liksiu juodas kaip kraujas kuriuo aš tikiu,
Per dieną giliai savyje kęsdamas lauksiu nakčios,
Kad galėčiau pakilti iš urvo ir eiti naujuoju keliu,
Alsuoti tamsa ir misti juodu krauju...
Vienatvę, buvusią draugę vienintelę mano,
Pavirtęs tamsuoliu iškeisiu su savo skausmu,
Į naują kraupesnio lygmens gyvenimo ego,
Su šleikštulį keliančiu pasitenkinimu,
Gyvensiu vien tik savo idėjų kaltės netikusiu pasiteisinimu...
manau šiek tiek patobulėjau per tą laiko kol nesilankiau forume:), tai va vertinkit:)