I
Taip tyliai ošia medžiai
Gaiviu nakties kvapu.
Pavarges varnas leidžias
Viršum kieno kapu.
Senon pušin parimęs
Žvaigždes skaičiuoju aš,
Kol burzgesys užkimęs
Nušviečia pakelės rasas.
Ir gaudau švelnų kvapą
Paklydusio žmogaus.
Nuskynęs chrizantemos lapą
Prašau stiprybės iš dangaus.
Taip gaiviai ošia miškas
Ant kalno, kur žolė vešli
Ir sidabru nutvieksta viskas,
Kol nepakils diena vaiski.
Pailsęs taip sėdėjau
Ligi vidurnaktis išmuš.
Gatve žvilgsnius, balsus lydėjau
Palikęs už savęs kapų vartus.
II
Pavargusi tyla sparnus nuleido,
Kol aš ilsėjaus po klevu
Ir kad man visos naktys kraupiai ramios,
Tatai seniai nebesvarbu.
Delnais į žemę pasirėmęs
Daigus skaičiuoju pojučiais visais
Ir kasgi man iš galių, iš jėgos tos lieka,
Jei vis suku ratus išmindžiotais takais?
Mačiau jau viską, ką matyt galėjau,
Išvaikščiojau visur, kur man nedrausta Dievo.
Jis atėmė man pagarbą gyvybei
Ir be vandens paliko begalinėj pievoj.
Tai ar galiu aš vertint ir žavėtis
Tuo apgailėtinu pasaulio trapumu?
Jei viskas, ką matau fone žvaigždėtam
Taip greitai virsta paprastu kapu.
Išverktos ašaros dar prieš man gimstant,
Užmirštos Dievo, bet rankiotos velnių,
Dabar visom spalvom širdin sugrįžta,
Kad neišklysčiau iš man pasmerktų kelių.
Kad neišklysčiau iš man pasmerktų kelių,
Kol Saulė aplink Žemę suksis.
Kad nenustočiau kentęs užkeiktų kančių,
Lai šaltam kūne širdis tik tuksi.
III
Tavo atodusis – aš jį pasiimsiu,
Kol gulėsi mano glėby,
Šaltam it žiemos rytas.
Palauksiu, kol šviesą išvysi,
O tada – „sudie“, pavargus užkimsi.
Tavo širdis. Ir viskas, kas tiksi:
Tiek mintys, tiek kraujas...
Lygiai taip pat, kaip ir viltys.
Stebėk atsainiai, kokios jaukios tos mirtys,
Kol pati vienąkart pasaulį paliksi.
Mano glėby stebuklus išvysi.
Aš siulau tau viską:
Pažinimą, laimę, pasaulius visus,
Angelų, nei velnių neliestus takus,
Tik už tai iš tavęs gyvybės prašysiu.
Sakai neperspėjau? Tikrai neprašiau?
Bet juk aukojais pati:
Sekei, maldavai... Nemeluok, netylėjai.
Ir širdy, ir galvoj mane visą mylėjai,
Bet ką čia...nebegirdi juk daugiau.
(Ir palikęs dar vieną auką, besaikis demonas nuėjo ieškoti šviesos. Jam niekuomet nepavyks nugalėti kraujo, dienos ir gyvybės bruzdesio traukos.)