Post by vampire on Sept 27, 2005 14:23:38 GMT -5
Egzistuoja tikëjimas, kad þmogus po mirties gyvena toliau jo dvasiai persikëlus á kità asmená ar gyvûnà. Tai buvo vienas ið paèiø ankstyviausiø bûdø, kuriais þmogus stengësi átikinti savo, kad mirtis nëra tokia neatðaukiama, kaip atrodo.
Jau esame iðsiaiðkinæ, kad þmogaus dvasia vadinamas jo viduje esantis kvëpavimas / gyvybinë jëga, kuri po mirties sugráþta pas Dievà (Koh 12:7). Tai reiðkia, jog ðita dvasia nesklando kaþkur kaip "vaiduoklis", ir negali uþvaldyti kito asmens ar gyvûno, ðitaip iðsilaikant þmogaus asmenybei. Kiekvienas ið mûsø bûsime teisiami pagal savo paèiø darbus (2 Kor 5:10). Jeigu mûsø veiksmai ir charakterio bruoþai asirado ið kaþkokio kito asmens, tada netenka prasmës principas, kuris teigia, kad Dievas teisia ir apdovanoja mus pagal mûsø paèiø darbus (Apr 22:12).
Po mirties dvasia sugráþta pas Dievà, ir visa sàmonës veikla nutrûksta. Todël bet koks bandymas susisiekti su mirusiais parodo, jog labai neteisingai suprantamas akivaizdus Biblijos mokymas apie tuos dalykus (þr. Iz 8:19,20). Biblija visiðkai aiðkiai teigia, kad po mirties þmonës jokiu pavidalu nesugráþta á savo namà ar miestà, kuriame gyveno; negali taip bûti, kad po kokio nors asmens mirties tose vietose rodytøsi jo "dvasia" ar "vaiduoklis". Sunku tà iðreikðti suprantamiau nei tas padaryta Job 20:7-9: "(Þmogus) bus praþudytas kaip mëðlynas, ir kurie buvo já matæ, sakys: Kur jis? Jis... nebus atrastas... Akis, kuri buvo já maèiusi, nebematys (jo) ir jo vieta (namas / miestas) nebeþiûrës daugiau á já". Panaðiai sakoma ir Job 7:9-10: "Kas nusileidþia á mirusiøjø buveinæ... nebegráþta daugiau á savo namus, ir jo vieta nebepaþásta daugiau jo paties." Nuolankiai pripaþinæ ðità, mes atmesime visokius aiðkinimus, esà galima pamatyti, kaip mirusiøjø "ðmëklos" lankosi namuose, kuriuose jie anksèiau gyveno. Ðitokie regëjimai - tai geriausiu atveju vaizduotës þaismas.
