Post by vampire on Mar 10, 2005 12:54:54 GMT -5
Kas yra religija?
Kalbinis priartëjimas
Þodis „religija“ kilæs ið lotynø kalbos. Bet jo etimologija nëra aiðki. Romënø raðytojas Ciceronas (106–43 m. pr. Kr.) manë, kad þodá religio galima iðvesti ið veiksmaþodþio relegere (vël surinkti, vël pereiti, vël apsvarstyti). Tada religio reiðkia rûpestingà kulto laikymàsi, t.y. dievø garbinimà.<br>
Krikðèioniðkoje tradicijoje ðis þodis aiðkintas kitaip. Ðtai ortodoksiðkasis liuteronø dogmatikas F. Königas (1619–1664) sàvokà „religija“ aiðkino krikðèioniðkomis susitaikinimo mintimis: religio kilæs ið lot. religare (vël suriðti). Ðis aiðkinimas, þinoma, skamba graþiai, bet kaip tik todël galima átarti já esant teologiðkai sukonstruotà.<br>
Vis dëlto tai, kas ið tikrøjø yra religija, galiausiai tampa suprantama ne ið etimologijos, o ið atitinkamo konteksto, kur tas þodis vartojamas.
Religijotyrinis priartëjimas
Meyerio didþiajame kiðeniniame þodyne religija apibrëþiama kaip „...apibendrinantis apibûdinimas istoriniø reiðkiniø, kuriø pagrindas yra ypatingas santykis tarp antgamtiðko, transcendentinio ðventojo vienos ar keliø dievybiø asmenyje ir þmogaus, pastarojo elgesá lemianèiu bûdu“ [1].
Taigi religijoje kalbama apie tam tikrà þmogaus elgesá. Tai vienas ið pagrindiniø komponentø. Kità sudaro tai, kad ðis elgesys nukreiptas á anapusinæ bûtybæ, kuri yra laikoma ir patiriama kaip realiai egzistuojanti. Toks elgesys iki ðiol stebimas visose þemës tautose, jis bendraþmogiðkas. Ðis apraðymas atitinka ir Adolfo Schlatterio dogmatikoje pateiktàjá: „Formuluotë ‘religija’ kyla ið fakto, kad þmonija praktikuoja kultà ir stengiasi kokia nors forma tarnauti Dievui“ [2].
Tame apibrëþime neatsiþvelgta á radikaliausià budizmo pasireiðkimà, kuris – kaip kartais sakoma – daugiau tëra filosofinë pasaulëþiûra arba iðsigelbëjimo mokymas. Tai pirmiausia galioja pirmykðèiam budizmui, hinajanos arba teravados budizmui, kuris nepripaþásta jokio kultinio dievybiø garbinimo. Tik mahajanos budizme kaip dievai garbinami iðsigelbëjimà atneðantys budos ir bodisatvos, kurie vis dëlto nesiskiria nuo þmoniø tuo, kad ir jie yra praeinantys, nes ir jø galutinis tikslas yra pasiekti nirvanà. Vis dëlto kartais ir pasvarstoma, ar teravados budizme nirvana kaip summum bonum (aukðèiausias gëris) faktiðkai irgi neturi tos funkcijos ir reikðmës, kurios kitose religijose tenka dievybei.
Ðis budizmo kaip religijos aiðkinimas panaðus á bandymà tiek iðplësti religijos sàvokà, kad èia iðsitektø ne tik budizmas, bet netgi ir sekuliariosios pasaulëþiûros, tokios kaip marksizmas ir vadinamosios kvazireligijos. Ðtai P. Tillicho apibrëþimu religija – tai „buvimo apimtam galutinio troðkimo (ultimate concern) bûsena..., kurioje glûdi atsakymas á mûsø gyvenimo prasmës klausimà“ [3].
Biblinis-teologinis priartëjimas
Gvildenant religijotyriðkai, klausimas tebelieka visiðkai atviras, specifiðkai, – kiek tokia bendra religijos sàvoka iðvis pritaikoma krikðèionybei arba kà gi apskritai èia norima pasakyti þodþiu „religija“?
Atsakydami á ðá klausimà, pirmiausia turësime atsiþvelgti á Biblijos liudijimà.<br>
Religija kaip biblinë sàvoka
Paprastai tariama, kad sàvokos „religija“ Biblijoje iðvis nëra. Bet tai visiðkai priklauso nuo to, kà suprantam kaip Biblijà. Nors vokiðkame Lutherio vertime, taip pat ir hebrajiðkose bei graikiðkose Senojo ir Naujojo Testamentø originalo versijose lotyniðkas þodis religio nevartojamas, bet – apie ðià galimybæ paprastai, regis, në negalvojama – lotyniðkame Biblijos vertime, t.y. Vulgatoje, jis yra, bûtent ir daiktavardis religio, ir prie jo priklausantis bûdvardis religiosus.
Naujajame Testamente þodþiais religio ir religiosus trijose vietose verèiami graikiðki þodþiai threskeia ir threskos. Jok 1,26 ir toliau: „Jei kas mano esàs pamaldus (se religiosum esse = threskos einai) ir nepaþabojo savo lieþuvio ...to pamaldumas (religio = threskeia) tuðèias. Tyras ir nesuteptas pamaldumas Dievo, mûsø Tëvo, akyse (religio apud deum = threskeia para too theoo) yra rûpintis naðlaièiais ir naðlëmis jø sielvarte ir sergëti save nesuterðtà ðiuo pasauliu“.
Pirminë graikiðko þodþio ðaknies thre reikðmë yra visai panaði kaip ir lotyniðko þodþio religio: ji reiðkia „neðti“, „laikyti“, „remti“. Taigi ið èia þodis ágyja reikðmæ: laikytis kultiniø paproèiø ir nuostatø. Bet Jokûbas ðá þodá, matyt, vartoja pakitusia reikðme. Jis èia pasisako prieð tam tikrà religingumà, kuris atsietas nuo kasdieninio gyvenimo ir jam skirtos atsakomybës uþ artimà þmogø ir susitelkæs á neþemiðkà vidiná dvasiná gyvenimà ar kultines apeigas. Bet religija anaiptol nëra tapati tokiai laikysenai, kaip tik turi bûti nuo jos saugoma. Taigi religija Jokûbui reiðkia: visà þmogaus elgesá (ne tik dalinai religiná jausmà) turi lemti atsakomybë prieð Dievà (apud deum).
Maldingumo sàvoka Biblijoje
Bûdvardis eusebes ir vienaðaknës sàvokos Naujajame Testamente ið viso pasitaiko 22 kartus: 15 kartø daiktavardis eusebeia, 3 kartus bûdvardis eusebes, 2 kartus bûdvardis euseboos ir 2 kartus veiksmaþodis eusebein. Pagrindinis graikiðko þodþio eusebes kamienas turi ðakná seb. Ji nurodo atsitraukimo judesá. Atitinkamai veiksmaþodis sebesthai reiðkia traukimàsi nuo ko nors pernelyg galingo, nekontroliuojamo, ypaè pagarbi baimë susidûrus su tuo, kas virðþmogiðka ir dieviðka. Taigi tuo turima omeny ne tiek kûrybiðkas þmogaus veiksmas, o veikiau negatyvi reakcija, ir bûtent á dieviðkumo pasirodymà epifanijoje arba teofanijoje. Ilgainiui ið vidinës laikysenos, þinoma, iðplaukia tam tikras elgesys, kultinis dievybës garbinimas. Tas pats galioja ir prieðdëliu eu- praplëstam þodþiui eu-sebes, reiðkianèiam teisingà, baimingai pagarbø elgesá prieðais dievybæ, prieðingai a-sebeia kaip netinkamà, nepagarbø. Bet eusebeia iðlaiko dviejopà reikðmæ – vidinës nuostatos ir jà atitinkanèio elgesio, kuris pirmiausia pasireiðkia pamaldose. Abi reikðmes maþdaug galima perteikti þodþiu „maldingumas“.
Kalbinis priartëjimas
Þodis „religija“ kilæs ið lotynø kalbos. Bet jo etimologija nëra aiðki. Romënø raðytojas Ciceronas (106–43 m. pr. Kr.) manë, kad þodá religio galima iðvesti ið veiksmaþodþio relegere (vël surinkti, vël pereiti, vël apsvarstyti). Tada religio reiðkia rûpestingà kulto laikymàsi, t.y. dievø garbinimà.<br>
Krikðèioniðkoje tradicijoje ðis þodis aiðkintas kitaip. Ðtai ortodoksiðkasis liuteronø dogmatikas F. Königas (1619–1664) sàvokà „religija“ aiðkino krikðèioniðkomis susitaikinimo mintimis: religio kilæs ið lot. religare (vël suriðti). Ðis aiðkinimas, þinoma, skamba graþiai, bet kaip tik todël galima átarti já esant teologiðkai sukonstruotà.<br>
Vis dëlto tai, kas ið tikrøjø yra religija, galiausiai tampa suprantama ne ið etimologijos, o ið atitinkamo konteksto, kur tas þodis vartojamas.
Religijotyrinis priartëjimas
Meyerio didþiajame kiðeniniame þodyne religija apibrëþiama kaip „...apibendrinantis apibûdinimas istoriniø reiðkiniø, kuriø pagrindas yra ypatingas santykis tarp antgamtiðko, transcendentinio ðventojo vienos ar keliø dievybiø asmenyje ir þmogaus, pastarojo elgesá lemianèiu bûdu“ [1].
Taigi religijoje kalbama apie tam tikrà þmogaus elgesá. Tai vienas ið pagrindiniø komponentø. Kità sudaro tai, kad ðis elgesys nukreiptas á anapusinæ bûtybæ, kuri yra laikoma ir patiriama kaip realiai egzistuojanti. Toks elgesys iki ðiol stebimas visose þemës tautose, jis bendraþmogiðkas. Ðis apraðymas atitinka ir Adolfo Schlatterio dogmatikoje pateiktàjá: „Formuluotë ‘religija’ kyla ið fakto, kad þmonija praktikuoja kultà ir stengiasi kokia nors forma tarnauti Dievui“ [2].
Tame apibrëþime neatsiþvelgta á radikaliausià budizmo pasireiðkimà, kuris – kaip kartais sakoma – daugiau tëra filosofinë pasaulëþiûra arba iðsigelbëjimo mokymas. Tai pirmiausia galioja pirmykðèiam budizmui, hinajanos arba teravados budizmui, kuris nepripaþásta jokio kultinio dievybiø garbinimo. Tik mahajanos budizme kaip dievai garbinami iðsigelbëjimà atneðantys budos ir bodisatvos, kurie vis dëlto nesiskiria nuo þmoniø tuo, kad ir jie yra praeinantys, nes ir jø galutinis tikslas yra pasiekti nirvanà. Vis dëlto kartais ir pasvarstoma, ar teravados budizme nirvana kaip summum bonum (aukðèiausias gëris) faktiðkai irgi neturi tos funkcijos ir reikðmës, kurios kitose religijose tenka dievybei.
Ðis budizmo kaip religijos aiðkinimas panaðus á bandymà tiek iðplësti religijos sàvokà, kad èia iðsitektø ne tik budizmas, bet netgi ir sekuliariosios pasaulëþiûros, tokios kaip marksizmas ir vadinamosios kvazireligijos. Ðtai P. Tillicho apibrëþimu religija – tai „buvimo apimtam galutinio troðkimo (ultimate concern) bûsena..., kurioje glûdi atsakymas á mûsø gyvenimo prasmës klausimà“ [3].
Biblinis-teologinis priartëjimas
Gvildenant religijotyriðkai, klausimas tebelieka visiðkai atviras, specifiðkai, – kiek tokia bendra religijos sàvoka iðvis pritaikoma krikðèionybei arba kà gi apskritai èia norima pasakyti þodþiu „religija“?
Atsakydami á ðá klausimà, pirmiausia turësime atsiþvelgti á Biblijos liudijimà.<br>
Religija kaip biblinë sàvoka
Paprastai tariama, kad sàvokos „religija“ Biblijoje iðvis nëra. Bet tai visiðkai priklauso nuo to, kà suprantam kaip Biblijà. Nors vokiðkame Lutherio vertime, taip pat ir hebrajiðkose bei graikiðkose Senojo ir Naujojo Testamentø originalo versijose lotyniðkas þodis religio nevartojamas, bet – apie ðià galimybæ paprastai, regis, në negalvojama – lotyniðkame Biblijos vertime, t.y. Vulgatoje, jis yra, bûtent ir daiktavardis religio, ir prie jo priklausantis bûdvardis religiosus.
Naujajame Testamente þodþiais religio ir religiosus trijose vietose verèiami graikiðki þodþiai threskeia ir threskos. Jok 1,26 ir toliau: „Jei kas mano esàs pamaldus (se religiosum esse = threskos einai) ir nepaþabojo savo lieþuvio ...to pamaldumas (religio = threskeia) tuðèias. Tyras ir nesuteptas pamaldumas Dievo, mûsø Tëvo, akyse (religio apud deum = threskeia para too theoo) yra rûpintis naðlaièiais ir naðlëmis jø sielvarte ir sergëti save nesuterðtà ðiuo pasauliu“.
Pirminë graikiðko þodþio ðaknies thre reikðmë yra visai panaði kaip ir lotyniðko þodþio religio: ji reiðkia „neðti“, „laikyti“, „remti“. Taigi ið èia þodis ágyja reikðmæ: laikytis kultiniø paproèiø ir nuostatø. Bet Jokûbas ðá þodá, matyt, vartoja pakitusia reikðme. Jis èia pasisako prieð tam tikrà religingumà, kuris atsietas nuo kasdieninio gyvenimo ir jam skirtos atsakomybës uþ artimà þmogø ir susitelkæs á neþemiðkà vidiná dvasiná gyvenimà ar kultines apeigas. Bet religija anaiptol nëra tapati tokiai laikysenai, kaip tik turi bûti nuo jos saugoma. Taigi religija Jokûbui reiðkia: visà þmogaus elgesá (ne tik dalinai religiná jausmà) turi lemti atsakomybë prieð Dievà (apud deum).
Maldingumo sàvoka Biblijoje
Bûdvardis eusebes ir vienaðaknës sàvokos Naujajame Testamente ið viso pasitaiko 22 kartus: 15 kartø daiktavardis eusebeia, 3 kartus bûdvardis eusebes, 2 kartus bûdvardis euseboos ir 2 kartus veiksmaþodis eusebein. Pagrindinis graikiðko þodþio eusebes kamienas turi ðakná seb. Ji nurodo atsitraukimo judesá. Atitinkamai veiksmaþodis sebesthai reiðkia traukimàsi nuo ko nors pernelyg galingo, nekontroliuojamo, ypaè pagarbi baimë susidûrus su tuo, kas virðþmogiðka ir dieviðka. Taigi tuo turima omeny ne tiek kûrybiðkas þmogaus veiksmas, o veikiau negatyvi reakcija, ir bûtent á dieviðkumo pasirodymà epifanijoje arba teofanijoje. Ilgainiui ið vidinës laikysenos, þinoma, iðplaukia tam tikras elgesys, kultinis dievybës garbinimas. Tas pats galioja ir prieðdëliu eu- praplëstam þodþiui eu-sebes, reiðkianèiam teisingà, baimingai pagarbø elgesá prieðais dievybæ, prieðingai a-sebeia kaip netinkamà, nepagarbø. Bet eusebeia iðlaiko dviejopà reikðmæ – vidinës nuostatos ir jà atitinkanèio elgesio, kuris pirmiausia pasireiðkia pamaldose. Abi reikðmes maþdaug galima perteikti þodþiu „maldingumas“.
The night is our day, the darkness is our light
