Post by mistrale on Apr 7, 2005 12:35:33 GMT -5
[glow=red,2,300]Apie musu pagoniskuosius dievus[/glow]
Dievai yra gamtoje, jie tapatûs gamtai. Bet dievai susijæ ir su kultûros pasauliu. Mes kalbame apie Saulæ , kaip saulës deivæ. Èia saulë yra gamtos dalis, bet ji taip pat yra kultûrinës tradicijos dalis, pav. dainose "Saulë moèiutë" ir kt. Dievai turi savo palydà-simbolius - medþius, augalus, paukðèius, þvëris, ginklus ar árankius, jie turi savo stichijas - þemæ, vandená, ugná, griaustiná ir pan. Dievybes galima pasiekti per jø palydovus bei stichijas, t.y. per paèià gamtà. Dievybës kultûros dalis reiðkiasi mitologijoje (sakmëse, foklore, tikëjimuose). Kaip dievai egzistuoja ? Kas jie bebûtø, jie priklauso savo dalimi, o gal ir savo esme antgamtiðkumui, tam, kas neapèiuopiama ir nejuntama. Kitais þodþiais, dievai turi galimybæ pasirodyti arba apsireikðti mums, bet mes neturime galimybës pasiekti juos kokiu nors tiesioginiu ar akivaizdþiu bûdu. Antgamtiðkumas yra anapus gamtinio pasaulio, kurá mes galime pasiekti, iðmatuoti ar moksliðkai tirti. Antgamtiðkumas reiðkia kitokià egzistencijà, palyginus su mûsø þmogiðka bûtimi. Jeigu to nebûtø, neegzistuotø magiðko pasaulio, bet jis yra. Mes turime visà eilæ priemoniø, galinèiø paskatinti dievybes apsireikðti mums - apeigas (ritualus), ðventus veiksmus (ceremonijas), transà, meditacijà ir t.t. Visa tai galime pavadinti "garbinimu" arba "gerbimu", etimologiðkai anglø þodis "worship"(gerbimà) reiðkia "vertës darymà". Garbindami mes talkiname dievø apraiðkose, jie mums tampa realûs, turintys savo vertæ. Kartà apsireiðkæ dievai jau turi savo atskirà egzistencijà, nepriklausomà nuo mûsø.Tai panaðu á homeopatiná rezonansà arba senovinës ðventvietës veikimà, Dievybes mes paþástame per mitus, metaforas, ðventas vietas ir ðventà laikà. Gerbdami dievus, susiedami save su dievø gyvenimu, mes kuriame gyvenimà, kuriame dievai tampa mûsø gyvenimo dalimi. Dievai tuomet esti su mumis ir mumyse. Tai átakoja mus pasirenkant mitus, religinæ pasaulëþiûrà, ðventà laikà ar kalendoriø, kurie dera su mûsø gyvenimu. Toká ðventà neempiriná pasaulá mes darome sau paþástamu. Bûdami savo tikëjimo iðpaþinëjai, mes patiriame, jog pasaulis gali bûti paprastas mechaniðkas, bet gali bûti ir stebuklingas, magiðkas (kerintis), þiûrint, ko mes trokðtame. Jeigu mes kreipiamës á dievus, mes juos rasime, bet tai nereiðkia, jog tai bus prieinama kitiems, kurie neina panaðiu keliu.
[glow=red,2,300]Religiju skirtingumai[/glow]
Skirtingos religijos neturi tø paèiø dievø, nei jos turi tø paèiø tikslø.. Kiekviena tradicija turi tik jai bûdingus antgamtiðkumo , pasaulio ir þmoniø supratimà ir vertinimus. Lygindami religijas, kalbëkime ne apie jø vertybiø palyginimà, bet apie tai, kaip jos sugeba sugyventi su kitomis religijomis, kiek jos yra tolerantiðkos, kiek jos leidþia skirtingø tikëjimø þmonëms bendradarbiauti ir sugyventi.
Dievai yra gamtoje, jie tapatûs gamtai. Bet dievai susijæ ir su kultûros pasauliu. Mes kalbame apie Saulæ , kaip saulës deivæ. Èia saulë yra gamtos dalis, bet ji taip pat yra kultûrinës tradicijos dalis, pav. dainose "Saulë moèiutë" ir kt. Dievai turi savo palydà-simbolius - medþius, augalus, paukðèius, þvëris, ginklus ar árankius, jie turi savo stichijas - þemæ, vandená, ugná, griaustiná ir pan. Dievybes galima pasiekti per jø palydovus bei stichijas, t.y. per paèià gamtà. Dievybës kultûros dalis reiðkiasi mitologijoje (sakmëse, foklore, tikëjimuose). Kaip dievai egzistuoja ? Kas jie bebûtø, jie priklauso savo dalimi, o gal ir savo esme antgamtiðkumui, tam, kas neapèiuopiama ir nejuntama. Kitais þodþiais, dievai turi galimybæ pasirodyti arba apsireikðti mums, bet mes neturime galimybës pasiekti juos kokiu nors tiesioginiu ar akivaizdþiu bûdu. Antgamtiðkumas yra anapus gamtinio pasaulio, kurá mes galime pasiekti, iðmatuoti ar moksliðkai tirti. Antgamtiðkumas reiðkia kitokià egzistencijà, palyginus su mûsø þmogiðka bûtimi. Jeigu to nebûtø, neegzistuotø magiðko pasaulio, bet jis yra. Mes turime visà eilæ priemoniø, galinèiø paskatinti dievybes apsireikðti mums - apeigas (ritualus), ðventus veiksmus (ceremonijas), transà, meditacijà ir t.t. Visa tai galime pavadinti "garbinimu" arba "gerbimu", etimologiðkai anglø þodis "worship"(gerbimà) reiðkia "vertës darymà". Garbindami mes talkiname dievø apraiðkose, jie mums tampa realûs, turintys savo vertæ. Kartà apsireiðkæ dievai jau turi savo atskirà egzistencijà, nepriklausomà nuo mûsø.Tai panaðu á homeopatiná rezonansà arba senovinës ðventvietës veikimà, Dievybes mes paþástame per mitus, metaforas, ðventas vietas ir ðventà laikà. Gerbdami dievus, susiedami save su dievø gyvenimu, mes kuriame gyvenimà, kuriame dievai tampa mûsø gyvenimo dalimi. Dievai tuomet esti su mumis ir mumyse. Tai átakoja mus pasirenkant mitus, religinæ pasaulëþiûrà, ðventà laikà ar kalendoriø, kurie dera su mûsø gyvenimu. Toká ðventà neempiriná pasaulá mes darome sau paþástamu. Bûdami savo tikëjimo iðpaþinëjai, mes patiriame, jog pasaulis gali bûti paprastas mechaniðkas, bet gali bûti ir stebuklingas, magiðkas (kerintis), þiûrint, ko mes trokðtame. Jeigu mes kreipiamës á dievus, mes juos rasime, bet tai nereiðkia, jog tai bus prieinama kitiems, kurie neina panaðiu keliu.
[glow=red,2,300]Religiju skirtingumai[/glow]
Skirtingos religijos neturi tø paèiø dievø, nei jos turi tø paèiø tikslø.. Kiekviena tradicija turi tik jai bûdingus antgamtiðkumo , pasaulio ir þmoniø supratimà ir vertinimus. Lygindami religijas, kalbëkime ne apie jø vertybiø palyginimà, bet apie tai, kaip jos sugeba sugyventi su kitomis religijomis, kiek jos yra tolerantiðkos, kiek jos leidþia skirtingø tikëjimø þmonëms bendradarbiauti ir sugyventi.
The night is our day, the darkness is our light