|
|
Post by suicideris on Nov 25, 2005 17:21:21 GMT -5
Baimë. Að kalbu apie tikrajà baimæ, ne apie tà kai budavome 10 metø ir bijodavome eiti á rûsi nes ten tamsu ir atrodo, kad kokia pabaisa slypi. Tamsa gali tave apsaugoti nuo tikros baimës. Ar jautëte kada , kai bijojot uþmikti tël to, kad bijai atsilëlus nebeatmerkti akiø, arba ið vis neatsibusti. Kai bamë pereina á ðirdá. Nebelieka nieko tik kentëti. Kentëti tokià baimæ, per kurià nevaldai kojø.. Rankø... Paèio savæs... Lieka tik tavo mintys, tavo baimë ir tavo kûnas kurio nevaldai. Dingsta geri prisiminimai ir lieka tik nuoskauda. Pamirðti artimus, draugus, tau mielus þmonës ir lieka tik noras uþmuðti þmones kuriø nekenti. Tau neberûpi ar tu mirsi, nes nieko nebejauti. Tau nesvarbu ar kas nors liûdës, gailës, verks tavæs, nes tu juos pamirðai. Tu bijai to, kad gali kankintis amþinai. Negali net nusiþudyti. Tau pasakytas geras þodis iðtirpta, lyk tau jis net nebutu pasakytas. Blogi þodþiai sminga taip gyliai ir drasko tave lyg tai butø strelë. O tu nieko negali padaryti, nes tu valdai tik savo mintis. Tai kas viduje, ðirdyje yra iðdraskyta ir pasisavinta. Mirtis? Jos bijoti? Baimë yra tik tada, kai mirties nebegali pamatyti. Kai þmogiðki jausmai pasitraukia uþ horizonto. Baime lieka tik viena "Jei að nemirsiu?"
|
|
|
|
Post by dzindzer on Nov 26, 2005 7:24:44 GMT -5
taip, kelis sykius gyvenime yra teke taip bijoti,buvo tokie aptemimai. dabar jau nublanko, net atmintis neatgamina to... bet kai cia perskaiciau, tai sakes... kazkada identiskos mintys buvo kilusios
|
|
|
|
Post by sepulture on Nov 26, 2005 16:30:44 GMT -5
mane karta buvo istikes paralyzius kuris tesesi neitiketnai ilgai-net dvi valandas.ir tuo metu as gulejau,ir visas kunas sustinges,liko tik mintys,kaip ir suicideris minejo bandant isivazduoti toke situacija, ir ka galiu pasakyti,baimes tada nebuna,tesiog tik galvoji kaip dbr tau sukaupus jegas ir pabandyti visa sita tamsuma ir sukaustyma iveikti,uzverd kova del buvio ir tada mirtis pasidaro toke nereiksminga ir net pamirstama.
na,gal kitiem ir kitaip yra,bt as vsai nebijau tokio dalyko- kaip uzmgti ir nebeacikelti
|
|
|
|
Post by Sentenced on Nov 27, 2005 13:55:17 GMT -5
nzn, perskaiciau suiceiderio aprasyma ir kazkaip keistai pasijauciau.... nzn, bet viskas jame aprasyma man tolima... zinau, kad paskutini karta pajauciau seubinga baime, kai keliom sekundem negalejau pajudeti ir pasukti akiu nuo tos vietos, kai vaziavau pro tuberkuliozini dispanseri.... niekad nebijojau ligoniniu, daktartu ir pn... o cia vakar vare sustingau is siaubo....:/// jauciu, seip is aprasymo tai kvaila ir juokinga atrodo, bet to jausmo nepamirsiu niekad....
|
|
|
|
Post by bloodmagical on Nov 28, 2005 6:36:40 GMT -5
baime pagal mane apsaugo mus.aisku ir man buvo kad is baimes sustingau ir vos i kelnias nepridejau,bet tai truko tik kelias sekundes.keista bet man tada atrode kad praejo daug daugiau laiko.
|
|
|
|
Post by suicideris on Dec 1, 2005 12:30:36 GMT -5
Tamsu... Miðkas... Pilnatis... Tu verki... Negali sustoti... Kodël? Nes tu negali pabëgti. Tau prieð akis vis matosi suþalotas veidas, kurio negali patraukti, nes viskà valdo jis. Tu bëgsi - jis tave pavys, bet nieko kito nebegali daryti, nes tu nieko nebemastai, tik apie tai "kodël að èia esu" ir "kas man bus?". Jis griebia tau uþ peties, o tavo ðirdis sustingsta ir viskas taip lëtai pradeda eiti, kad kiekviena sekundë atrodo lyg minutë. Kartu suletëja ir baimë. Tu net nebejauti kaip drebi. Tu pradedi saves nebevaldyti. Kûnas pasiduoda instinktams ir neþinai kà tu toliau darysi. Gyvenimas pasidaro tuðèias, maþas, beprasmis, ir niekingas. Pasiduodi baimei ir norisi mirti. O kaip tà baimæ nugalëti? Kaip jûs tokioje situacioje darytumët? Jums uþtektø drasos pasiprieðinti?
|
|
|
|
Post by narcotize on Dec 3, 2005 8:45:31 GMT -5
"ne apie tà kai budavome 10 metø ir bijodavome eiti á rûsi nes ten tamsu ir atrodo, kad kokia pabaisa slypi"
Vaikystëje [ne tokioj jau ir vaikystëj, teoriðkai neseniai visai] paniðkai bijojau tamsos. Ne pabaisø. Bûtent tamsos. Neþinomybës ir dar kaþko, ko neapibûdinsiu þodþiais. Kartais, kam nors staiga iðjungus kambary ðviesà, apsisukdavo galva, pradëdavau dusti, kûnas nutirpdavo, nebesusigaudydavau, kas vyksta, ir nieko nebegalëdavau galvoti. Galvoj likdavo tik viena abstrakti idëja - kad tik padvëst greièiau, kad visa tai baigtøsi. Persipynus su "tau nepavyks, tu esi nieke, tu esi begalybëj, tu plûduriuoju amþinybëj tarp visø pasauliø". Ir dar idëja, kad nesu viena.
Taigi, tai gali bûti kaip tik ta baimë, kurià patirdavome deðimties metø, eidami á tamsø rûsá... ;]]]
"Gyvenimas pasidaro tuðèias, maþas, beprasmis, ir niekingas."
Man jis jau seniai tapo tokiu.
Ir tai vargu ar paaugliðka depresija, nes patyriau tikrai nemaþai nelaimiø. + antroj klasëj paaugle dar nebuvau.
Staiga pakliuvus á tokià situacijà, kaþin ar baimæ taip staiga imsi ar suvaldysi. Reikia lavint valià ir asmenybæ dar ilgai prieð tai. Kaip - nepatarsiu, nes manau, kad kiekvienas suvokia tai skirtingai.
Verta susikurt kaþkà tokio, kad brangintum savo gyvenimà.
|
|
|
|
Post by dzindzer on Dec 3, 2005 11:21:13 GMT -5
na tokioj situacijoj ,tiesioginej ar perkeltinej, reiketu sukaupti visas savo jegas.gal tada panika susilpnetu... beto ginimasis,noras gyventi juk irgi yra vienas is instiktu taciau reikia surasti kokia samoninga priezasti,moto nepasiduoti ,kuri savaime iskiltu siaubo akimirka kaip tikslas gyventi…
|
|
