Post by vampire on Jun 25, 2005 5:49:03 GMT -5
Pagalvojau, kad kam nors gali pasidaryt idomu paskaityt...gal atsiras ir kas to nezinojo...
[glow=red,2,300]ANARCHIZMAS[/glow]
ANARCHIJA – atsisakymas valdyti ir bûti valdomam, ásitikinimas, kad niekas neturi nei moralinës nei politinës teisës reikalauti ið kito þmogaus to, ko jis nenori ar negali daryti. Dël ðios prieþasties daugelis þmoniø anarchijà tapatina su chaosu, nes tvarka, jø supratimu, gali bûti palaikoma tik valdþios, autoriteto dëka. Anarchistai, prieðingai ðiam ásitikinimui, teigia, kad ne mûsø laisvë, bet autoriteto prievarta - tiek fizinë, tiek moralinë, kaip ir autoritarizmo principas apskritai yra visø bëdø – ekonominës, politinës, socialinës, ekologinës krizës, moralinio bei dvasinio nuosmûkio, ðaltinis. Yra daugybë anarchizmo krypèiø – individualistinis, kolektyvistinis, komunistinis, sindikalistinis, teroristinis, bolðevistinis, mistinis ir t.t., skirtingai interpretuojanèiø laisvës sàvokà. Laisvë gali bûti suprantama tiek kaip konfliktas su kitais þmonëmis, tiek kaip savitarpio pagalba bei solidarumas. Daugelis dabartiniø socialiniø anarchistø, taip, kaip ir anarchizmo “tëvai”, – P.A.Kropotkinas, M.A.Bakuninas, P.J.Prudonas pritarë pastarajai laisvës sampratai: laisvë yra neatskiriama nuo lygybës, solidarumo, teisingumo bei kûrybiðkumo. Lygybë bei teisingumas suprantami ne kaip þmoniø suvienodinimas, bet kaip gerø socialiniø ir ekonominiø sàlygø, leisianèiø tobulëti tiek fiziðkai tiek dvasiðkai, uþtikrinimas kiekvienam. Taèiau tai nëra pasiekiama valstybiniø reformø keliu. Valstybinë santvarka, anarchistø poþiûriu, visada yra grindþiama hierarchija ir autoritetu, t.y. prievarta. Valstybë neuþtikrina taikos, bet, greièiau, yra karo prieþastis; valstybë neuþtikrina socialinio ir ekonominio teisingumo, bet yra neteisingumo ir privilegijø ðaltinis. Valstybë, prieðingai daugelio ásitikinimui, niekada nesirûpina atskiru þmogumi. Ji leidþia ástatymus, kuriais naudojasi tie, kurie turi daugiausia pinigø. Todël lygybë prieð ástatymus tëra tik tuðèias þodþiø þaismas, nepasitvirtinantis praktikoje. Ir tai, anarchistø nuomone, nëra atskirø ástatymø netobulumo rezultatas – ástatymai ið esmës yra blogi jau vien tuo, kad jie yra ástatymai. Anot Kropotkino, geriausi ástatymai yra tie, kurie panaikina anksèiau buvusius. Todël tik patys þmonës tarpusavio pagalbos, pagarbos bei pasitikëjimo vienas kitu dëka gali sukurti naujas antiautoritarines, visuomenës socialiná bei ekonominá gyvenimà padedanèias organizuoti institucijas, kità ðvietimo sistemà bei apskritai linksmesná ir dþiaugsmingesná gyvenimà. Bakuninas (19a.6-7deð.) ir Kropotkinas (19a. pab.-20a.pr.) tikëjo tiek griaunamàja, tiek kuriamàja socialinës revoliucijos galia. Jø nuomone, prievartinë socialinë revoliucija turëtø sunaikinti visas autoritarines institucijas – t.y. valstybæ bei jos teisinæ sistemà, sunaikinus kurias, naujos laisvos visuomenës susikûrimas bûtø neiðvengiamas. Dabartiniai socialiniai anarchistai, tiek dël moraliniø, tiek dël kitø prieþasèiø, atsisakë prievartinës revoliucijos idëjos. Ðiuolaikiniø valstybiø saugumo aparatas nepalieka jokios vilties ginkluotam pasiprieðinimui. Ir apskritai, dauguma anarchistø daugiau ar maþiau sutinka su Tolstojaus teiginiu, kad blogis negali bûti nugalëtas blogiu. Socialinæ revoliucijà dabartiniai anarchistai supranta kaip ilgà kûrybiná procesà, vykstantá kasdieniniame gyvenime, kurio pagrindas – atsisakymas dalyvauti prievartos, valdymo mechanizme, kito þmogaus teisiø ir laisvës pripaþinimas: þmogus turi bûti gerbiamas ne dël kokiø nors iðoriniø prieþasèiø – turto, padëties ar pan., bet dël to, kad jis yra þmogus.
Anarchizmas, o ypaè ðiuolaikinis socialinis anarchizmas, nëra tik valstybës - socialinio ir politinio blogio - kritika. Jis apima ekologijos, etikos, psichologijos, socialinius dalykus ir yra be jø neámanomas. Socialiniø anarchistø ásitikinimu þmogus ir já supanti socialinë ir gamtinë aplinka yra neiðvengiamai susijæ. Ekologinë krizë yra paties þmogaus socialinio pasaulio krizë. Socialinio ir politinio pasaulio netobulumas yra ekologinës krizës prieþastis. Todël ekologiniø problemø sprendimas yra tuo paèiu ir socialiniø, etiniø problemø sprendimas – þmogaus poþiûrio á save ir á gamtà pasikeitimas. Ir atvirkðèiai, socialiniø problemø sprendimas atkreipia dëmesá á ekologines problemas.
Iki 20 a. vidurio anarchizmas buvo pagrinde revoliucinis judëjimas senàja marksistine revoliucijos sàvokos prasme. Ðiuolaikinis anarchizmas yra labiau psichologizuotas. Akcentuojamas ne tik individo ir visuomenës santykiai su valstybe, bet ir individø tarpusavio santykiai. Valstybës neigimas dabar prasideda nuo naujø santykiø ðeimoje, naujos ðvietimo sistemos, kito poþiûrio á gamtos ir socialiná pasaulá teigimà. Valstybës (kurios pagrindas – autoritarinis màstymas) bei jos átvirtintø þmoniø tarpusavio santykiø negalima pakeisti pakeièiant vien tik autoritarines, biurokratines socialines bei politines institucijas alternatyviomis neautoritarinëmis, sunaikinus sienas bei visà militaristinæ sistemà. Tokio poþiûrio á kovà su valstybe bei naujas visuomenës kûrimo priemones pagrindas- ásitikinimas, kad valstybës kûrimasis prasideda nuo ðeimos, nuo ðvietimo sistemos, per kuriuos áteigiami autoritariniai, hierarchiniai gyvenimo principai ir màstymas, kuriø dëka þmogus ir gamta yra laikomi priemonëmis privilegijoms bei turtui pasiekti. Todël siekiant naujos, laisvos, dþiaugsmingos ir taikios visuomenës susikûrimo, riekia keisti áprastus tarpusavio santykius, griauti mitus apie þmogaus prigimtiná agresyvumà ir prigimtiná nesugebëjimà gyventi be valdþios ir autoriteto
[glow=red,2,300]ANARCHIZMAS[/glow]
ANARCHIJA – atsisakymas valdyti ir bûti valdomam, ásitikinimas, kad niekas neturi nei moralinës nei politinës teisës reikalauti ið kito þmogaus to, ko jis nenori ar negali daryti. Dël ðios prieþasties daugelis þmoniø anarchijà tapatina su chaosu, nes tvarka, jø supratimu, gali bûti palaikoma tik valdþios, autoriteto dëka. Anarchistai, prieðingai ðiam ásitikinimui, teigia, kad ne mûsø laisvë, bet autoriteto prievarta - tiek fizinë, tiek moralinë, kaip ir autoritarizmo principas apskritai yra visø bëdø – ekonominës, politinës, socialinës, ekologinës krizës, moralinio bei dvasinio nuosmûkio, ðaltinis. Yra daugybë anarchizmo krypèiø – individualistinis, kolektyvistinis, komunistinis, sindikalistinis, teroristinis, bolðevistinis, mistinis ir t.t., skirtingai interpretuojanèiø laisvës sàvokà. Laisvë gali bûti suprantama tiek kaip konfliktas su kitais þmonëmis, tiek kaip savitarpio pagalba bei solidarumas. Daugelis dabartiniø socialiniø anarchistø, taip, kaip ir anarchizmo “tëvai”, – P.A.Kropotkinas, M.A.Bakuninas, P.J.Prudonas pritarë pastarajai laisvës sampratai: laisvë yra neatskiriama nuo lygybës, solidarumo, teisingumo bei kûrybiðkumo. Lygybë bei teisingumas suprantami ne kaip þmoniø suvienodinimas, bet kaip gerø socialiniø ir ekonominiø sàlygø, leisianèiø tobulëti tiek fiziðkai tiek dvasiðkai, uþtikrinimas kiekvienam. Taèiau tai nëra pasiekiama valstybiniø reformø keliu. Valstybinë santvarka, anarchistø poþiûriu, visada yra grindþiama hierarchija ir autoritetu, t.y. prievarta. Valstybë neuþtikrina taikos, bet, greièiau, yra karo prieþastis; valstybë neuþtikrina socialinio ir ekonominio teisingumo, bet yra neteisingumo ir privilegijø ðaltinis. Valstybë, prieðingai daugelio ásitikinimui, niekada nesirûpina atskiru þmogumi. Ji leidþia ástatymus, kuriais naudojasi tie, kurie turi daugiausia pinigø. Todël lygybë prieð ástatymus tëra tik tuðèias þodþiø þaismas, nepasitvirtinantis praktikoje. Ir tai, anarchistø nuomone, nëra atskirø ástatymø netobulumo rezultatas – ástatymai ið esmës yra blogi jau vien tuo, kad jie yra ástatymai. Anot Kropotkino, geriausi ástatymai yra tie, kurie panaikina anksèiau buvusius. Todël tik patys þmonës tarpusavio pagalbos, pagarbos bei pasitikëjimo vienas kitu dëka gali sukurti naujas antiautoritarines, visuomenës socialiná bei ekonominá gyvenimà padedanèias organizuoti institucijas, kità ðvietimo sistemà bei apskritai linksmesná ir dþiaugsmingesná gyvenimà. Bakuninas (19a.6-7deð.) ir Kropotkinas (19a. pab.-20a.pr.) tikëjo tiek griaunamàja, tiek kuriamàja socialinës revoliucijos galia. Jø nuomone, prievartinë socialinë revoliucija turëtø sunaikinti visas autoritarines institucijas – t.y. valstybæ bei jos teisinæ sistemà, sunaikinus kurias, naujos laisvos visuomenës susikûrimas bûtø neiðvengiamas. Dabartiniai socialiniai anarchistai, tiek dël moraliniø, tiek dël kitø prieþasèiø, atsisakë prievartinës revoliucijos idëjos. Ðiuolaikiniø valstybiø saugumo aparatas nepalieka jokios vilties ginkluotam pasiprieðinimui. Ir apskritai, dauguma anarchistø daugiau ar maþiau sutinka su Tolstojaus teiginiu, kad blogis negali bûti nugalëtas blogiu. Socialinæ revoliucijà dabartiniai anarchistai supranta kaip ilgà kûrybiná procesà, vykstantá kasdieniniame gyvenime, kurio pagrindas – atsisakymas dalyvauti prievartos, valdymo mechanizme, kito þmogaus teisiø ir laisvës pripaþinimas: þmogus turi bûti gerbiamas ne dël kokiø nors iðoriniø prieþasèiø – turto, padëties ar pan., bet dël to, kad jis yra þmogus.
Anarchizmas, o ypaè ðiuolaikinis socialinis anarchizmas, nëra tik valstybës - socialinio ir politinio blogio - kritika. Jis apima ekologijos, etikos, psichologijos, socialinius dalykus ir yra be jø neámanomas. Socialiniø anarchistø ásitikinimu þmogus ir já supanti socialinë ir gamtinë aplinka yra neiðvengiamai susijæ. Ekologinë krizë yra paties þmogaus socialinio pasaulio krizë. Socialinio ir politinio pasaulio netobulumas yra ekologinës krizës prieþastis. Todël ekologiniø problemø sprendimas yra tuo paèiu ir socialiniø, etiniø problemø sprendimas – þmogaus poþiûrio á save ir á gamtà pasikeitimas. Ir atvirkðèiai, socialiniø problemø sprendimas atkreipia dëmesá á ekologines problemas.
Iki 20 a. vidurio anarchizmas buvo pagrinde revoliucinis judëjimas senàja marksistine revoliucijos sàvokos prasme. Ðiuolaikinis anarchizmas yra labiau psichologizuotas. Akcentuojamas ne tik individo ir visuomenës santykiai su valstybe, bet ir individø tarpusavio santykiai. Valstybës neigimas dabar prasideda nuo naujø santykiø ðeimoje, naujos ðvietimo sistemos, kito poþiûrio á gamtos ir socialiná pasaulá teigimà. Valstybës (kurios pagrindas – autoritarinis màstymas) bei jos átvirtintø þmoniø tarpusavio santykiø negalima pakeisti pakeièiant vien tik autoritarines, biurokratines socialines bei politines institucijas alternatyviomis neautoritarinëmis, sunaikinus sienas bei visà militaristinæ sistemà. Tokio poþiûrio á kovà su valstybe bei naujas visuomenës kûrimo priemones pagrindas- ásitikinimas, kad valstybës kûrimasis prasideda nuo ðeimos, nuo ðvietimo sistemos, per kuriuos áteigiami autoritariniai, hierarchiniai gyvenimo principai ir màstymas, kuriø dëka þmogus ir gamta yra laikomi priemonëmis privilegijoms bei turtui pasiekti. Todël siekiant naujos, laisvos, dþiaugsmingos ir taikios visuomenës susikûrimo, riekia keisti áprastus tarpusavio santykius, griauti mitus apie þmogaus prigimtiná agresyvumà ir prigimtiná nesugebëjimà gyventi be valdþios ir autoriteto