Post by vampire on Mar 10, 2005 12:36:28 GMT -5
Induizmas
Induizmas turi 630 mln. ðalininkø, t. y. 13,2 proc. pasaulio gyventojø. 85 proc. indusø gyvena Indijoje, Nepale. Ðiose ðalyse induizmas yra valstybinë religija. Sàvoka „induizmas“ tai ne vieningos religijos Indijoje apibrëþimas. Ji apibûdina daugelá Indijoje paplitusiø religijø, kurios turi daug bendro ir daug skirtumø. „Hindu“ senàja persø kalba reiðkë Indo upës vardà. Vëliau juo buvo vadinami ðios srities gyventojai, o musulmonams uþkariavus Indijà, persiðkai kalbantys Indijos musulmonai tokiu vardu ëmë vadinti indø religijas.
Ilga Indijos religijø istorija yra dalinama á tris fazes, ir induizmas, kaip paskutinë fazë, daug perëmë ið ankstesniø faziø.<br>
Pirmoji fazë – vedizmas apie 1700–1000 m. pr. Kr., turi daug bendro su graikø mitologija. Apie 1400 m. pr. Kr. sukurtos Vedos – tai ðventieji raðtai su ritualiniais tekstais, maldomis, burtaþodþiais ir himnais. Buvo þinoma ir garbinama daug dievø (minima daþnai 33 milijonai), o svarbiausieji – dangaus dievas Indra, ugnies dievas Agnis ir tvarkdarys Varûna.<br>
Po vedizmo iðryðkëjo brahmanizmas, antroji Indijos religijø istorijos fazë, kuri tæsësi nuo 1000 iki 400 m. pr. Kr. Èia vadovavo brahmanai, sustiprinæ kastø sistemà, bûdingà induizmui. Tûkstanèiai kastø jungiasi á 4 pagrindines kastas: 1) brahmanai (ðventikai ir mokytojai); 2) kðatrijai (kariai ir valdantieji); 3) vaiðijai (amatininkai ir valstieèiai); 4) ðudrai (darbininkai ir tarnai). Didelë grupë þmoniø, nepriklausantys kastoms (nelieèiamieji), yra uþ kastos sistemos rëmø.
Brahmanas – pasaulio valdymo principas, bûties pirminë prieþastis. Atmanas (t. y. kvëpavimas), tikroji þmogaus savastis, buvo suprantama kaip Brahmano dalis. Susiformuoja mokslas apie reinkarnacijà arba sielø persikûnijimà: dieviðkoji þmogaus savastis apsigyvena po mirties kitoje gyvoje bûtybëje (þmoguje, gyvulyje). Èia galioja karma (skr. veiksmas, veiksmo rezultatas), kai uþ gerus ir blogus ðio gyvenimo darbus bus apdovanojama arba baudþiama kitame gyvenime. Todël reikia karmà gerinti maldomis ir ritualais.
Induizmas treèioje fazëje (nuo 400 m. prieð Kristø iki ðiandien) pripaþásta ðventus raðtus, kurie dalinami á dvi dideles grupes: „Shruti“ („Iðgirsta“) – didþiausio apreiðkimo vedai, brahmanai ir 800–600 m. pr. Kr. atsiradæ raðtai – upaniðados. „Smriti“ („Prisiminimas“) vadinamos ðimtmeèiø eigoje atsiradusios didelës apimties legendos. Prie jø priskiriama visø pirma „Ramajana“ ir „Mahabharata“, t. y. du stambûs epai, turintys 24000 ir 100 000 dvieiliø, taip pat Puranai – mitø, legendø apie dievus ir ritualø rinkinys. Ðvenèiausia ir þinomiausia induizmo pamokymø knyga yra „Bagavadgita“ – „Mahabharatos“ dalis, atsiradusi tarp 200 m. pr. Kr. ir 200 m. po Kr. Induizme yra trys pagrindiniai iðganymo keliai, kurie yra lygiaverèiai: paþinimo kelias („juana–marga“) pasiekiamas, praktikuojant jogà, meditacijà, ðventø raðtø studijavimà ir askezæ; veikimo kelias („karma–marga“) – tai pareigø atlikimas ðeimai ir visuomenei, taip pat ritualø ir ceremonijø vykdymas; pasiðventimo kelias („bhakti–marga“) – ypatingas paties pasirinkto dievo garbinimas, ritualai, aukos, askezë arba pastoviai kartojamos maldø formulës (mantros). Vakaruose þinomiausia grupë, kuri ieðko iðganymo atsiduodant (bhakti), yra Harë Kriðna judëjimas.
Skiriamasis induizmo poþymis yra tas, kad á kitø dievø garbinimà þiûrima ne kaip á konkurencijà, o kaip á toká pat kelià dieviðkojon realybën. Taip prie induizmo religinës sistemos yra prijungiamos svetimos religijos, ir induizmas tampa sinkretine religija.
Induizme yra þinoma nesuskaièiuojama daugybë dievø. Trys svarbiausi dievai – tai Brahma (pradininkas), Viðnus (globëjas) ir Ðyva (pasaulio griovëjas). Paskutinieji du yra ypatingai garbinami, todël viðnuizmas ir ðyvaizmas yra laikomi pagrindinëmis induizmo kryptimis. Viðnus per tûkstantmeèius neva buvo ásikûnijæs á kitus pavidalus, bet Kriðna, þymiausias Viðnaus avatara (ásikûnijimas), induistø yra labiausiai garbinamas.
Ið induizmo kilo ávairios naujos religijos: dþainizmas (ákûrëjas – Dþina, gyvenæs apie 539–467 m. pr. Kr.); budizmas (ákûrëjas – Gautama Buda, apie 563?483 m. pr. Kr.); sikhizmas (ákûrëjas – Nanakas, 1469–1558 m. po Kr.).
Nuo XIX a. Indijoje egzistavo daug judëjimø, kuriuos bûtø galima sujungti á vienà sàvokà – „neoinduizmas“. Neoinduizmas buvo nukreiptas prieð kolonializmà ir Vakarø átakà, bandë iðgelbëti induizmo palikimà ir kai kà jame reformuoti. Judëjimai kartais ágaudavo krikðèioniðkàsias vertes, skatino dirbti visuomenës labui, atmetë kastø nelygybæ ir netgi dievø paveikslø garbinimà. Þinomiausi neoinduizmo atstovai yra Romas Mohanas Rojus (1772–1833), Ramakriðna (1834–1886), Vivekananda (1862–1902), R. Tagorë (1861–1941), Aurobindas Goðas (1872–1950) ir Mahatma Gandis (1869–1948), savo religines reformas sujungæs su politine kova.
Europoje induizmas ëmë plaèiau plisti XVIII a. pabaigoje, kai buvo verèiami ðventi raðtai. Induizmo populiarinimui pasitarnavo tokie áþymûs þmonës kaip V. von Humboldtas, A. Schopenhaueris, F. Schellingas, H. Hesse, propaguodami ðios religijos mintis. Ðito amþiaus pradþioje neoinduistiniai, teosofiniai ir antroposofiniai sluoksniai supaþindino Vakarus su joga ir induizmo idëjomis. Todël penkiasdeðimtøjø metø pabaigoje Vakaruose jau atlikinëjo misijas ávairûs guru bei nauji religiniai judëjimai, tokie kaip Anandos Margos „Jaunimo religija“, transcendentinë meditacija (TM), „Divine Light“ (angl. pranaðiðka ðviesa) misija, Harë Kriðnos arba „Bhakti Rajneð“ judëjimas. Esant dideliam ðiandieniniam susidomëjimui egzoterika ir „New Age“, induizmo átakos nepastebëti negalima.
Biblijos mokymo neámanoma jokiu bûdu suderinti su induizmu: Biblijoje esantys ðaltiniai yra vienintelis Dievo apreiðkimas þmonëms ir, skirtingai nuo ðventøjø induizmo raðtø, juos galima istoriðkai aiðkiai iðdëstyti. Jie istoriðkai patikimi, neprieðtaringi, juose nëra mitø, legendø ar burtaþodþiø. Ðalia Biblijos Dievo nëra kitø dievø, o kas aukoja dievø paveikslams, tas garbina demonus (1 Kor 10,20). Þmogus nëra dieviðkas, nuo Dievo jis atskirtas nuodëmës ir negali pasiekti iðganymo savo jëgomis. Vietoj negailestingo atpildo kitame gyvenime Dievas siûlo mums atleidimà per Jëzø Kristø, kuris yra vienintelis kelias pas Dievà (Jon 14,6). Reinkarnacijos mintis prieðtarauja Biblijos teigimui, kad þmogus po mirties bus Dievo teisiamas (Hbr 9,27). Kadangi Dievas visus þmones vienodai myli ir skatina mus mylëti savo artimà, nekreipiant dëmesio á asmená (Jok 2,1), tai ir kastø sistema nesiderina su krikðèioniðkuoju tikëjimu bei gyvenimu.
Induizmas turi 630 mln. ðalininkø, t. y. 13,2 proc. pasaulio gyventojø. 85 proc. indusø gyvena Indijoje, Nepale. Ðiose ðalyse induizmas yra valstybinë religija. Sàvoka „induizmas“ tai ne vieningos religijos Indijoje apibrëþimas. Ji apibûdina daugelá Indijoje paplitusiø religijø, kurios turi daug bendro ir daug skirtumø. „Hindu“ senàja persø kalba reiðkë Indo upës vardà. Vëliau juo buvo vadinami ðios srities gyventojai, o musulmonams uþkariavus Indijà, persiðkai kalbantys Indijos musulmonai tokiu vardu ëmë vadinti indø religijas.
Ilga Indijos religijø istorija yra dalinama á tris fazes, ir induizmas, kaip paskutinë fazë, daug perëmë ið ankstesniø faziø.<br>
Pirmoji fazë – vedizmas apie 1700–1000 m. pr. Kr., turi daug bendro su graikø mitologija. Apie 1400 m. pr. Kr. sukurtos Vedos – tai ðventieji raðtai su ritualiniais tekstais, maldomis, burtaþodþiais ir himnais. Buvo þinoma ir garbinama daug dievø (minima daþnai 33 milijonai), o svarbiausieji – dangaus dievas Indra, ugnies dievas Agnis ir tvarkdarys Varûna.<br>
Po vedizmo iðryðkëjo brahmanizmas, antroji Indijos religijø istorijos fazë, kuri tæsësi nuo 1000 iki 400 m. pr. Kr. Èia vadovavo brahmanai, sustiprinæ kastø sistemà, bûdingà induizmui. Tûkstanèiai kastø jungiasi á 4 pagrindines kastas: 1) brahmanai (ðventikai ir mokytojai); 2) kðatrijai (kariai ir valdantieji); 3) vaiðijai (amatininkai ir valstieèiai); 4) ðudrai (darbininkai ir tarnai). Didelë grupë þmoniø, nepriklausantys kastoms (nelieèiamieji), yra uþ kastos sistemos rëmø.
Brahmanas – pasaulio valdymo principas, bûties pirminë prieþastis. Atmanas (t. y. kvëpavimas), tikroji þmogaus savastis, buvo suprantama kaip Brahmano dalis. Susiformuoja mokslas apie reinkarnacijà arba sielø persikûnijimà: dieviðkoji þmogaus savastis apsigyvena po mirties kitoje gyvoje bûtybëje (þmoguje, gyvulyje). Èia galioja karma (skr. veiksmas, veiksmo rezultatas), kai uþ gerus ir blogus ðio gyvenimo darbus bus apdovanojama arba baudþiama kitame gyvenime. Todël reikia karmà gerinti maldomis ir ritualais.
Induizmas treèioje fazëje (nuo 400 m. prieð Kristø iki ðiandien) pripaþásta ðventus raðtus, kurie dalinami á dvi dideles grupes: „Shruti“ („Iðgirsta“) – didþiausio apreiðkimo vedai, brahmanai ir 800–600 m. pr. Kr. atsiradæ raðtai – upaniðados. „Smriti“ („Prisiminimas“) vadinamos ðimtmeèiø eigoje atsiradusios didelës apimties legendos. Prie jø priskiriama visø pirma „Ramajana“ ir „Mahabharata“, t. y. du stambûs epai, turintys 24000 ir 100 000 dvieiliø, taip pat Puranai – mitø, legendø apie dievus ir ritualø rinkinys. Ðvenèiausia ir þinomiausia induizmo pamokymø knyga yra „Bagavadgita“ – „Mahabharatos“ dalis, atsiradusi tarp 200 m. pr. Kr. ir 200 m. po Kr. Induizme yra trys pagrindiniai iðganymo keliai, kurie yra lygiaverèiai: paþinimo kelias („juana–marga“) pasiekiamas, praktikuojant jogà, meditacijà, ðventø raðtø studijavimà ir askezæ; veikimo kelias („karma–marga“) – tai pareigø atlikimas ðeimai ir visuomenei, taip pat ritualø ir ceremonijø vykdymas; pasiðventimo kelias („bhakti–marga“) – ypatingas paties pasirinkto dievo garbinimas, ritualai, aukos, askezë arba pastoviai kartojamos maldø formulës (mantros). Vakaruose þinomiausia grupë, kuri ieðko iðganymo atsiduodant (bhakti), yra Harë Kriðna judëjimas.
Skiriamasis induizmo poþymis yra tas, kad á kitø dievø garbinimà þiûrima ne kaip á konkurencijà, o kaip á toká pat kelià dieviðkojon realybën. Taip prie induizmo religinës sistemos yra prijungiamos svetimos religijos, ir induizmas tampa sinkretine religija.
Induizme yra þinoma nesuskaièiuojama daugybë dievø. Trys svarbiausi dievai – tai Brahma (pradininkas), Viðnus (globëjas) ir Ðyva (pasaulio griovëjas). Paskutinieji du yra ypatingai garbinami, todël viðnuizmas ir ðyvaizmas yra laikomi pagrindinëmis induizmo kryptimis. Viðnus per tûkstantmeèius neva buvo ásikûnijæs á kitus pavidalus, bet Kriðna, þymiausias Viðnaus avatara (ásikûnijimas), induistø yra labiausiai garbinamas.
Ið induizmo kilo ávairios naujos religijos: dþainizmas (ákûrëjas – Dþina, gyvenæs apie 539–467 m. pr. Kr.); budizmas (ákûrëjas – Gautama Buda, apie 563?483 m. pr. Kr.); sikhizmas (ákûrëjas – Nanakas, 1469–1558 m. po Kr.).
Nuo XIX a. Indijoje egzistavo daug judëjimø, kuriuos bûtø galima sujungti á vienà sàvokà – „neoinduizmas“. Neoinduizmas buvo nukreiptas prieð kolonializmà ir Vakarø átakà, bandë iðgelbëti induizmo palikimà ir kai kà jame reformuoti. Judëjimai kartais ágaudavo krikðèioniðkàsias vertes, skatino dirbti visuomenës labui, atmetë kastø nelygybæ ir netgi dievø paveikslø garbinimà. Þinomiausi neoinduizmo atstovai yra Romas Mohanas Rojus (1772–1833), Ramakriðna (1834–1886), Vivekananda (1862–1902), R. Tagorë (1861–1941), Aurobindas Goðas (1872–1950) ir Mahatma Gandis (1869–1948), savo religines reformas sujungæs su politine kova.
Europoje induizmas ëmë plaèiau plisti XVIII a. pabaigoje, kai buvo verèiami ðventi raðtai. Induizmo populiarinimui pasitarnavo tokie áþymûs þmonës kaip V. von Humboldtas, A. Schopenhaueris, F. Schellingas, H. Hesse, propaguodami ðios religijos mintis. Ðito amþiaus pradþioje neoinduistiniai, teosofiniai ir antroposofiniai sluoksniai supaþindino Vakarus su joga ir induizmo idëjomis. Todël penkiasdeðimtøjø metø pabaigoje Vakaruose jau atlikinëjo misijas ávairûs guru bei nauji religiniai judëjimai, tokie kaip Anandos Margos „Jaunimo religija“, transcendentinë meditacija (TM), „Divine Light“ (angl. pranaðiðka ðviesa) misija, Harë Kriðnos arba „Bhakti Rajneð“ judëjimas. Esant dideliam ðiandieniniam susidomëjimui egzoterika ir „New Age“, induizmo átakos nepastebëti negalima.
Biblijos mokymo neámanoma jokiu bûdu suderinti su induizmu: Biblijoje esantys ðaltiniai yra vienintelis Dievo apreiðkimas þmonëms ir, skirtingai nuo ðventøjø induizmo raðtø, juos galima istoriðkai aiðkiai iðdëstyti. Jie istoriðkai patikimi, neprieðtaringi, juose nëra mitø, legendø ar burtaþodþiø. Ðalia Biblijos Dievo nëra kitø dievø, o kas aukoja dievø paveikslams, tas garbina demonus (1 Kor 10,20). Þmogus nëra dieviðkas, nuo Dievo jis atskirtas nuodëmës ir negali pasiekti iðganymo savo jëgomis. Vietoj negailestingo atpildo kitame gyvenime Dievas siûlo mums atleidimà per Jëzø Kristø, kuris yra vienintelis kelias pas Dievà (Jon 14,6). Reinkarnacijos mintis prieðtarauja Biblijos teigimui, kad þmogus po mirties bus Dievo teisiamas (Hbr 9,27). Kadangi Dievas visus þmones vienodai myli ir skatina mus mylëti savo artimà, nekreipiant dëmesio á asmená (Jok 2,1), tai ir kastø sistema nesiderina su krikðèioniðkuoju tikëjimu bei gyvenimu.
