Post by courtz on Aug 10, 2005 14:57:30 GMT -5
Man tai lb patiko sitas filmas,bet pirma kart pasiziurejus nesupratau esmes antra kart jau buvo viskas aiskiau 
---------------------------------------------------------------------
slëpynës
“Come out, come out, wherever you are…” – filme “Slëpynës” laibu balseliu kone išdainuoja Dakota Fanning. Ir supranti, kad šákart ji tikrai nebebus tas mëlynakis angelëlis, suminkštinæs storà prasigërusio Denzelio Washingtono odà “Deganèiame žmoguje”. Juostoje “Slëpynës” D.Fanning žvilgsnyje (kaip ir plaukuose) - tamsa.
Jaunosios aktorës personažas – motinos mirties prislëgta mergaitë Emily, kurià tëvas (Robertas de Niro) išveža atsigauti á dievo pamirštà kurortiná miestelá. Jame Emily susiranda paslaptingà draugà Èarlá, apie kurá tëvui nëra labai linkusi pasakoti. Taèiau po keliø keistø ávykiø pati Emily išsigàsta: “Aš daugiau nebenoriu su juo žaisti”…
Emily – pagrindinis šios mistinës dramos akcentas. Ji tiek dažnai ásmeigia savo ádëmø, magnetiná, veik hipnotizuojantá žvilgsná á kameros objektyvà - nuo pat filmo pradžios, kai ji dar šypsosi mamos sukamose sûpynëse, iki pabaigos, kai neatsižvelgiama á jos prašymà palikti praviras duris, kad ant jos veido kristø nors mažas šviesos ruoželis, - jog imi galvoti, kad taip filmo kûrëjai išsiduoda ákalinæ mergaitëje demonà. Taèiau filmo kûrimo stilius kiek sukliudo D.Fanning personažës portreto išbaigtumui – imi jaustis apgautas, kai visos juostos metu tarsi stebi mergaitëje ásikûnijusá ir aktorës meistriškai perteikiamà blogá, o galiausiai supranti, jog ji tëra blogio šešëlyje, kurá meta kažkas kitas.
Toks žaidimas su žiûrovais tarsi demaskuoja režisieriaus Johno Polsono intencijà kurti siaubo filmà dël paties žanro. Kai kuriuose epizoduose paviršutiniškas ir primityvus áspëjimas apie “ore tvyrantá blogá” net stebina – R. De Niro personažas išsirenka namà prie miško miestelyje, pavadinimu Woodlandas, ir atvažiavæs á já baugiai apsidairo: “Vaikystëje aš bijodavau miško”. Filme kiek per daug fokusuojamasi ir á lëles, kurios siaubo filmuose jau savaime tampa blogio atributais, bei kaimynus, kuriø tariamas keistumas dirbtinai akcentuojamas tik dël to, kad iš karto neatspëtum, kuris iš personažø susijæs su paslaptinguoju Èarliu.
Labiausiai pasàmoninio sadomazochistinio impulso (ar ne jo vedini siaubo filmø fanatikai dievina šá žanrà?) juosta nepateisina dël priežasties, ávardytos recenzijos pavadinime – tamsa filme išduota. Režisierius, itin susikoncentravæs á siaubo filmø žanrø stilistikà, visgi nepapildo tamsos jokiomis naujomis formomis, gyvybëmis ar kt. “Slëpynëse” net galima atpažinti siaubo virtuozo Stepheno Kingo “Švytëjimo” elementus – sapnuose/prisiminimuose iškylantá kaukiø baliø, liftà, sužvërëjusá tëvà ir t.t. Be to, filmo siužetas, grástas labiau psichologine átampa tarp personažø, galiausiai virsta atviromis skerdynëmis.
Tai verèia stebëtis ir tuo, kaip Robertas De Niro pastaruoju metu pasirenka vaidmenis. Aktorius-legenda, dar neapdulkëjus infantiliškom “Paskutinis jaunikio išbandymas” ir “Paskutinis uošviø išbandymas” juostoms, kažkodël ásivëlë dar ir á nebaisø siaubo filmà. Kai po intensyvaus Martino Scorseses bendradarbiavimo su Leonardo DiCaprio kino spaudoje sumirgëjo pranešimai, kad taip režisierius išsirinko pakaitalà kadaise jo labai mëgtam R.deNiro, nori nenori šmëkšteli mintis, jog dabar galbût ne R.deNiro renkasi vaidmenis, o já renkasi. Taèiau dël to, kaip ir “Slëpynëse”, tesinori pasislëpti užsidengiant akis ir skaièiuojant: “Vienas tûkstantis vienas, vienas tûkstantis du, vienas tûkstantis trys…”.
------------------------------------------------------------------------------
---------------------------------------------------------------------
slëpynës
“Come out, come out, wherever you are…” – filme “Slëpynës” laibu balseliu kone išdainuoja Dakota Fanning. Ir supranti, kad šákart ji tikrai nebebus tas mëlynakis angelëlis, suminkštinæs storà prasigërusio Denzelio Washingtono odà “Deganèiame žmoguje”. Juostoje “Slëpynës” D.Fanning žvilgsnyje (kaip ir plaukuose) - tamsa.
Jaunosios aktorës personažas – motinos mirties prislëgta mergaitë Emily, kurià tëvas (Robertas de Niro) išveža atsigauti á dievo pamirštà kurortiná miestelá. Jame Emily susiranda paslaptingà draugà Èarlá, apie kurá tëvui nëra labai linkusi pasakoti. Taèiau po keliø keistø ávykiø pati Emily išsigàsta: “Aš daugiau nebenoriu su juo žaisti”…
Emily – pagrindinis šios mistinës dramos akcentas. Ji tiek dažnai ásmeigia savo ádëmø, magnetiná, veik hipnotizuojantá žvilgsná á kameros objektyvà - nuo pat filmo pradžios, kai ji dar šypsosi mamos sukamose sûpynëse, iki pabaigos, kai neatsižvelgiama á jos prašymà palikti praviras duris, kad ant jos veido kristø nors mažas šviesos ruoželis, - jog imi galvoti, kad taip filmo kûrëjai išsiduoda ákalinæ mergaitëje demonà. Taèiau filmo kûrimo stilius kiek sukliudo D.Fanning personažës portreto išbaigtumui – imi jaustis apgautas, kai visos juostos metu tarsi stebi mergaitëje ásikûnijusá ir aktorës meistriškai perteikiamà blogá, o galiausiai supranti, jog ji tëra blogio šešëlyje, kurá meta kažkas kitas.
Toks žaidimas su žiûrovais tarsi demaskuoja režisieriaus Johno Polsono intencijà kurti siaubo filmà dël paties žanro. Kai kuriuose epizoduose paviršutiniškas ir primityvus áspëjimas apie “ore tvyrantá blogá” net stebina – R. De Niro personažas išsirenka namà prie miško miestelyje, pavadinimu Woodlandas, ir atvažiavæs á já baugiai apsidairo: “Vaikystëje aš bijodavau miško”. Filme kiek per daug fokusuojamasi ir á lëles, kurios siaubo filmuose jau savaime tampa blogio atributais, bei kaimynus, kuriø tariamas keistumas dirbtinai akcentuojamas tik dël to, kad iš karto neatspëtum, kuris iš personažø susijæs su paslaptinguoju Èarliu.
Labiausiai pasàmoninio sadomazochistinio impulso (ar ne jo vedini siaubo filmø fanatikai dievina šá žanrà?) juosta nepateisina dël priežasties, ávardytos recenzijos pavadinime – tamsa filme išduota. Režisierius, itin susikoncentravæs á siaubo filmø žanrø stilistikà, visgi nepapildo tamsos jokiomis naujomis formomis, gyvybëmis ar kt. “Slëpynëse” net galima atpažinti siaubo virtuozo Stepheno Kingo “Švytëjimo” elementus – sapnuose/prisiminimuose iškylantá kaukiø baliø, liftà, sužvërëjusá tëvà ir t.t. Be to, filmo siužetas, grástas labiau psichologine átampa tarp personažø, galiausiai virsta atviromis skerdynëmis.
Tai verèia stebëtis ir tuo, kaip Robertas De Niro pastaruoju metu pasirenka vaidmenis. Aktorius-legenda, dar neapdulkëjus infantiliškom “Paskutinis jaunikio išbandymas” ir “Paskutinis uošviø išbandymas” juostoms, kažkodël ásivëlë dar ir á nebaisø siaubo filmà. Kai po intensyvaus Martino Scorseses bendradarbiavimo su Leonardo DiCaprio kino spaudoje sumirgëjo pranešimai, kad taip režisierius išsirinko pakaitalà kadaise jo labai mëgtam R.deNiro, nori nenori šmëkšteli mintis, jog dabar galbût ne R.deNiro renkasi vaidmenis, o já renkasi. Taèiau dël to, kaip ir “Slëpynëse”, tesinori pasislëpti užsidengiant akis ir skaièiuojant: “Vienas tûkstantis vienas, vienas tûkstantis du, vienas tûkstantis trys…”.
------------------------------------------------------------------------------
