Post by vampire on May 4, 2005 13:28:21 GMT -5
Pavyzdþiui, svastika. Iki 1930-jø, kuomet naciø partija ðá simbolá átvirtino kaip savo judëjimo þenklà, svastika buvo universalus sëkmës bei harmonijos þenklas. Ðá simbolá galime rasti labiausiai laiku ir erdve nutolusiose kultûrose: já naudojo Amerikos indënai, indusai, budistai, vikingai, graikai, romënai, keltai, anglosaksai, majai, actekai, persai, krikðèionys. Svastika, arba saulës ratas, yra daþnas uolø pieðiniø, kuriø amþius siekia neolito laikus, motyvas, sutinkamas Europoje ir Azijoje. Dar ðiandien svastika tebëra ðventas simbolis daugeliui indusø bei budistø.<br>
Kitas naciø simbolis, grësmingosios SS, aptinkamas dar senovës skandinavø religijoje. „S“ raidë senovëje reiðkë runà „sowulo“, arba saulës runà, simbolizuojanèià sëkmæ ar pergalæ. Daugiau nei du tûkstantmeèius Ðiaurës ðalyse ði runa buvo sëkmës simbolis. Saulë laikoma ðventa beveik visose pasaulio religijose. Skandinavø kosmologija vaizdavo saulæ, keliaujanèià per dangø kovos veþimu ir persekiojamà milþiniðko vilko. Indoeuropieèiø pagoniðkuose tikëjimuose saulë daþnai siejama su arkliu – tiek saulë, tiek arklys laikomi gyvenimo ir derlingumo simboliais, ir paprastai suvokiami kaip „vyriðkumo” polis, nors senovës skandinavø mituose kovos veþimà vadelioja mergaitë. 
„Krikðèioniðkoji þuvis”, daugelio Kristaus pasekëjø naudojama kaip atsidavimo tikëjimui iðraiðka, taip pat labai senas simbolis. Þuvies kontûras buvo ankstyvosios krikðèioniø baþnyèios simbolis. Jos ávaizdis neretai sutinkamas Evangelijose. Apaðtalai daþnai buvo vadinami „þmoniø þvejais”. Krikðèionybës pasëkëjai bûdavo vadinami Pisciculi, o ðio lotyniðko þodþio ðaknis reiðkia „þuvá”. Be to, tikima, kad sàsaja tarp krikðèionybës ir þuvies iðreikðta graikiðkame þodyje „þuvis” – „ichthus”, kurio raidës tariamos: Iota Chi Theta Upsilon Sigma. Taip gaunamas akrostikas: „Jëzus Kristus, Dievo Sûnus, Iðgelbëtojas [Iesous (Jëzus) CHristos (Kristus) THeou (Dievo) Uiou (Sûnus) Soter (Iðgelbëtojas)]. Romos valdþios persekiojimo laikais lengvai nupieðiamas „krikðèioniðkos þuvies” simbolis tarp krikðèioniø buvo naudojamas kaip slaptaþodis. Jei susitikæ du nepaþástamieji nebûdavo tikri, ar kitas yra krikðèionis, vienas jø nupieðdavo ) formos arkà. Jei antrasis bûdavo krikðèionis, jis uþbaigdavo simbolá, pripieðdamas atvirkðèià arkà, ir sudarydamas simbolá (), vaizduojantá þuvies kontûrà. Taèiau nors ir kaip tvirtai „áaugæs” á krikðèioniðkà tradicijà, ðis simbolis nëra krikðèionybës kûrinys. Dar iki jos gimimo prieð kelis ðimtmeèius daugelyje pagoniðkø religijø ðis simbolis vaizdavo Didþiàjà deivæ motinà. Jis buvo pieðiamas kaip du labai siauri persikertantys pusmënuliai – vienas jø vaizdavo pusmënulá prieð jaunatá, kitas – iðkart po jaunaties, kuomet mënulis yra vos matomas. Daugelyje religijø mënulis siejamas su deive, kaip ir saulë. Ryðys tarp deivës ir þuvies randamas ávairiose senojo pasaulio vietose: pavyzdþiui, Kinijoje Didþioji motina Kwan-yin daþnai vaizduojama þuvies forma; Indijoje á deivæ Kali buvo kreipiamasi „þuviaake”; Egipte Izidë buvo vadinama Didþiàja prarajos þuvimi; graikiðkas þodis „delphos" reiðkë ir „þuvá”, ir „ásèias” (þodis kildinamas ið senovës Delfø, kur gyveno orakulë, garbinusi deivæ þuvá Temizæ. Vëlesnëje religijoje deivë þuvis buvo geidulingoji Afroditë, savo pasekëjø garbinama ðventà dienà penktadiená – tàdien bûdavo valgoma þuvis ir rengiamos orgijos. Vëlesniais amþiais krikðèionybë perëmë ðià tradicijà, reikalaudama ið tikinèiøjø penktadieniais valgyti þuvá); senovës Romoje penktadienis buvo vadinamas „dies veneris", arba Veneros, romënø meilës deivës, diena; Skandinavijoje Didþioji deivë buvo vardu Feja; jos garbei buvo valgoma þuvis; Vidurio Rytuose Didþioji deivë buvo vaizduojama kaip moteris, lyties organus prisidengusi þuvies amuletu
Ir netgi kryþius, neatsiejamas krikðèioniðko tikëjimo simbolis, turi ilgà istorijà. Dar III a. kryþiaus kaip krikðèionybës simbolio naudojimas buvo smerkiamas dël pagoniðkø jo iðtakø. Pirmasis kryþiaus vaizdavimas krikðèioniðkame mene randamas ant Vatikane saugomo sarkof*go, pagaminto V a. viduryje. Tai graikiðkas kryþius su vienodo ilgio atðakomis, ant kurio dar nebuvo vaizduojamas Jëzaus kûnas. Pirmosios nukryþiavimo scenos krikðèionybëje atsirado tik VII amþiuje. Pirmykðtis kryþiaus simbolis buvo „Tau“ kryþiaus formos. Kai kuriø tyrinëtojø nuomone, Baþnyèia simbolá galëjo perimti ið pagoniðkøjø druidø, kurie ðiais kryþiais, sudarytais ið dviejø sukryþiuotø àþuolo ðakø, simbolizavo savo dievà Thau. Kryþiaus simbolis sutinkamas daugelyje senøjø kultûrø. Skandinavijoje Tau kryþius simbolizavo dievo Toro kûjá. Babilone kryþius su pusmënuliu buvo mënulio dievybës simbolis. Asyrieèiai naudojo kryþiø vaizduodami keturias puses, á kurias ðvieèia saulë. Egiptietiðkas kryþius su aðaros formos virðutine atðaka buvo galingas tiesos simbolis, siejamas su dievu Ozyriu bei deivëmis Izide bei Maat. Prieðistoriniais laikais þmonës buvo aukojami juos nukryþiuojant, o vëliau kûnà sukapojant ir kartu su krauju uþkasant laukuose, siekiant padidinti þemiø derlingumà. 
Pentagrama, daugumos krikðèioniø laikoma „velnio þenklu“, taip pat turi ilgà istorijà. Pirmuosius jos naudojimo pëdsakus randame 3500 metais p.m.e. senovës Mesopotamijoje, kur valdovai jà naudojo kaip simbolá, parodantá, kad jø galia siekia visas keturias þinomas pasaulio puses. Kitas ankstyvas pentagramos vartojimas – deivës Kore, arba Ceres, simbolis. Graikai geometrinæ pentagramos simetrijà laikë tobulumo þenklu. Hebrajai jà traktavo kaip penkiø Penkiaknygës knygø, o kartu ir tiesos simbolá. Netgi pirmieji krikðèionys jà laikë ðventu simboliu, penkis þvaigþdës kampus siedami su penkiomis Kristaus þaizdomis.Viduramþiais pentagramos reikðmë pradeda keistis. Inkvizicija ðá simbolá tapatino su senovës dievais, laikomais blogio, „ðëtono“ ásikûnijimu. Vienas svarbiausiø kaltinimø Tamplieriø ordinui, kurio nariai buvo sunaikinti kankinimais, mirtimi bei atskyrimu nuo Baþnyèios 1314 metais, buvo stabo, vadinamo Bafometu, garbinimas. Po to Baþnyèia ëmësi visø kitø, nepaklustanèiø jos ðventam poþiûriui: eretikai, pagonys, raganos – visi buvo pasmerkti atsivertimui arba mirèiai. Tais laikais ið senovës atëjæ „raguoti“ dievai, kuriuos dar garbino valstieèiai, krikðèioniø baþnyèios buvo siejami su velnio ávaizdþiu. <br>
XIX amþiuje magas bei magijos filosofas Elifas Levis sukûrë apverstà pentagramà kaip dievo Bafometo, oþiagalvio blogio ásikûnijimo, þenklà. Viduramþiais paprasta pentagrama reiðkë vasarà, o apversta – þiemà. Levis sudarë dvi pentagramas, viena kuriø, sudaryta ið penkiakampës þvaigþdës su þmogaus figûra viduryje, buvo orientuota á dievà. Tai vadinamasis „mikrokosminis“ þmogus, simbolizuojantis 4 elementus: þemæ, vëjà, ugná bei vandená, o pagrindinë þvaigþdës atðaka – galva – vaizdavo sielà. Ðalia mikrokosminio þmogaus jis nupieðë apverstà pentagramà, vaizduojanèià Bafometo (oþiagalvio blogio ásikûnijimo) galvà. Taip jis pirmà kartà pavaizdavo skirtumà tarp gërio ir blogio pentagramos simboliø. Bafometo þenklas, arba Bafometas, tapo oficialiu satanistø baþnyèios, kurià 1966 metais ákûrë Anron Szabdor La, simboliu. Beje, pentagramos simbolá naudoja ne tik satanistai. Pavyzdþiui, Rytinës þvaigþdës ordinas, tarptautinë humanitarinë organizacija, kurià sudaro pasiþymëjusiø masonø þmonos, kaip simbolá naudoja apverstà penkiakampá. Rosinkruciansitø judëjimas, jungiantis krikðèioniø mistikus, savo ritualuose daþnai naudoja magiðkà lazdelæ, kardà, tauræ ir pentagramà – èia pentagrama vaizduoja þemæ, materijà ir stabilumà. Masonø ordinas sieja penkis pentagramos kampus su penkiais brolybës punktais. Kai kurios sunkiojo metalo grupës naudoja pentagramà kaip grupës simbolá.<br>
