Sapnø funkcija

[vampire]

Að kiek paanalizavau mûsø sapnø gyvenimo kilmæ ir iðtakas, nes sapnai yra toji dirva, ið kurios pirmiausia iðauga daugelis simboliø. Deja, sapnus sunku suprasti. Kaip jau esu nurodæs, sapnas visiðkai nepanaðus á sàmoningà pasakojimà. Kasdieniniame gyvenime kiekvienas apgalvoja, kà nori pasakyti, pasirenka átaigiausià pasakojimo bûdà ir stengiasi, kad jo pastabos bûtø logiðkai nuoseklios. Pavyzdþiui, iðsilavinæs þmogus vengs miglotø metaforø, nes jos gali iðkreipti jo mintá. Taèiau sapnø struktûra kitokia. Sapnuotojà uþplûsta vaizdiniai, kurie atrodo prieðtaringi ir juokingi, prarandamas normalus laiko pojûtis, o áprasti daiktai ágauna þavintá ar grësmingà aspektà.

Gali atrodyti keista, kad pasàmonë tvarko savo medþiagà taip skirtingai nuo tokio ið paþiûros tvarkingo modelio, kurá mes suteikiam savo mintims budëdami. Taèiau kiekvienas, nors akimirkà bandæs prisiminti sapnà, pastebës ðá kontrastà, kuris, tiesà sakant, ir yra viena ið svarbiausiø prieþasèiø, kodël paprastam þmogui yra taip sunku suprasti sapnus. Jie neturi prasmës normalios patirties, ágytos nemiegant, poþiûriu, todël þmogus linksta arba visai jø nepaisyti, arba pripaþinti, kad sapnai já trikdo.

Gal bûtø lengviau suvokti ðá dalykà, jei pirmiausia pripaþintume, kad tos idëjos, su kuriomis turime reikalo savo tariamai sutvarkytame budriame gyvenime, jokiu bûdu nëra tokios tikslios, kaip mes manome. Prieðingai, jø reikðmë (ir jø emocinë svarba mums) tampa juo netikslesnë, juo sunkiau nusakoma, juo daugiau jas tyrinëjame. Taip yra dël to, kad visa, kà iðgirstame ar patiriame, gali tapti pasàmoninga - kitaip tariant, pereiti á pasàmonæ. Ir netgi tai, kà iðsaugome savo sàmonëje ir panoræ galime atkurti, ágyja pasàmoniná atspalvá, kuris nuspalvina idëjà kiekvienà kartà, kai ji prisimenama. Mûsø sàmoningi áspûdþiai ið tikrøjø greitai ágyja pasàmoninës reikðmës elementà, kuris mums reikðmingas fiziðkai, nors sàmoningai mes ir neþinome apie ðios pasàmoninës reikðmës buvimà, arba kokiu bûdu ji iðpleèia ir supainioja konvencionalià reikðmæ.

Þinoma, kiekvieno þmogaus psichiniai atspalviai skiriasi. Kiekvienas mûsø priimame bet kurià abstrakèià idëjà savo individualaus proto kontekste ir todël individualiai jà suprantame ir taikome. Kai pokalbyje vartoju tokias sàvokas, kaip "valstybë", "pinigai", "sveikata" ar "visuomenë", tariu, kad mano klausytojai jas supranta "maþdaug" taip, kaip ir að. Þodis "maþdaug" yra bûtent tai, apie kà kalbu. Kiekvienas þodis reiðkia kaþkà truputá skirtinga kiekvienam þmogui, netgi tuomet, kai kultûrinis pagrindas tas pats. Ðio kintamumo prieþastis ta, kad bendrinë sàvoka suvokiama individualiame kontekste, todël ir suprantama bei taikoma ðiek tiek individualiai. Savaime suprantama, reikðmës prasmës skiriasi daugiausiai, kai þmoniø socialinë, politinë, religinë ir psichologinë patirtis labai nevienoda.

Kadangi sàvokos tapaèios su þodþiais, ðis skirtingumas beveik nepastebimas ir neturi jokios praktinës reikðmës. Bet kai reikia tikslaus apibrëþimo ar iðsamaus paaiðkinimo, galima pamatyti, kokie stulbinantys ne tik grynai intelektualaus sàvokø supratimo, bet ypaè emociniø jø atspalviø ir vartojimo skirtumai. Paprastai jie yra nesàmoningi, todël niekuomet nesuvokiami.

Galima nekreipti dëmesio á ðiuos skirtumus, kaip á nereikalingus ar pernelyg iðpûstus reikðmës niuansus, kurie maþai susijæ su kasdieniniais poreikiais. Bet pats faktas, kad jie egzistuoja, rodo, kad net dalykiðkiausias sàmonës turinys yra gaubiamas netikrumo ðeðëliø. Netgi rûpestingiausiai apibrëþta filosofinë ar matematinë sàvoka, kurioje, mûsø ásitikinimu, nëra nieko daugiau, negu mes jai suteikëme, yra daugiau, negu mes manome. Tai psichinis ávykis, ir, bûdamas toks, yra ið dalies nepaþinus. Net skaitmenys, kuriuos naudojame skaièiuodami, yra daugiau, negu mes manome. Tai ir mitologiniai elementai (pitagorieèiams jie buvo netgi dieviðki), nors jûs, tuos skaitmenis naudodami praktiniais tikslais, be abejonës, to nesuvokiate.

Trumpai tariant, kiekviena sàvoka mûsø sàmonëje turi savo psichines asociacijas. Kadangi asociacijos gali bûti ávairaus intensyvumo (pagal tos sàvokos santykiná reikðmingumà mûsø asmenybei arba priklausomai nuo kitø idëjø ir netgi jø kompleksø, su kuriais toji sàvoka yra susieta mûsø pasàmonëj), jos gali pakeisti "normalø" sàvokos pobûdá. Ji netgi gali tapti kaþkuo visiðkai skirtingu, kai "plaukioja" þemiau sàmonës lygmens.

Gali atrodyti, kad ðie pasàmoniniai visko, kas mums atsitinka, aspektai turi maþai reikðmës mûsø kasdieniniame gyvenime. Bet sapnø analizëje, kur psichologas nagrinëja pasàmonës iðraiðkas, jie labai reikðmingi, nes jie yra beveik nematomos mûsø sàmoningø minèiø ðaknys. Ðtai kodël áprasti objektai ir idëjos sapne gali ágyti tokià didþiulæ psichinæ reikðmæ, kad mes nubundame smarkiai susijaudinæ, nors, atrodytø, kad nieko baisiau nei uþrakintas kambarys ar tai, kad pavëlavome á traukiná, nesapnavome.

Vaizdiniai, sukurti sapnuose, yra kur kas turtingesni ir gyvesni nei sàvokos ir patyrimai, kurie yra jø atitikmenys gyvenime. Viena prieþasèiø yra ta, kad sapne ðios sàvokos gali iðreikðti savo pasàmoninæ reikðmæ. Savo sàmoningose mintyse mes neperþengiame racionaliø teiginiø ribø - teiginiø, kurie daug maþiau spalvingi, nes mes apvalëme juos nuo daugelio psichiniø asociacijø.

Pamenu vienà savo sapnà, kurá man buvo sunku paaiðkinti. Tame sapne kaþkoks þmogus bandë uþeiti uþ manæs ir uþðokti man ant nugaros. Að nieko neþinojau apie tà þmogø, iðskyrus tai, kad jis nusigriebë vienà mano pastabà ir taip iðkreipë jos prasmæ, kad ði tapo groteskiðka jos parodija. Bet negalëjau suvokti ryðio tarp ðio fakto ir jo pastangø sapne uþðokti ant manæs. Mano profesiniame gyvenime daþnai pasitaikydavo, kad kas nors iðkreipdavo mano þodþius - taip daþnai, kad perdaug nesirûpinau, ar supykdë mane bûtent ðis iðkraipymas. Þinia, kontroliuoti savo emocines reakcijas yra tam tikra vertybë, ir labai greitai supratau, kad bûtent tai sako sapnas. Austriðkà posaká jis iðvertë á regimà vaizdiná. Ði frazë, tokia áprasta paprastame pokalbyje, yra tokia: "Du kannst mir auf den Buckel steigen" (Gali uþlipti man ant nugaros). Tai reiðkia: man nerûpi, kà apie mane sakai. Amerikietiðkas ðio posakio atitikmuo, kuris gali lengvai atsirasti panaðiame sapne, bûtø: "Gali sau ðokti á eþerà".

Kai kas gali tvirtinti, kad ðio sapno vaizdas - simbolinis, nes juo ne tiesiogiai buvo nusakyta situacija, bet esmë iðreikðta netiesiogiai, metafora, kurios ið pradþiø að negalëjau suprasti. Kai taip ávyksta - o ávyksta daþnai - tai nebûna tyèinë sapno "maskuotë", tai paprasèiausiai parodo, kad mes nelabai suprantame emociðkai turtingà vaizdø kalbà. Savo kasdienëje patirtyje turime bûti kuo tikslesni, ir iðmokome atsisakyti fantazijos ir puoðmenø tiek savo kalboje, tiek mintyse - taip prarasdami savybæ, kuri dar tebëra bûdinga primityviam protui. Daugelis mûsø perkëlëme á pasàmonæ visas fantastiðkas psichines asociacijas, kuriø turi kiekvienas objektas ir idëja. Kita vertus, primityvus protas dar neuþmirðo ðiø psichiniø savybiø, jis suteikia gyvûnams, augalams ir akmenims tokiø galiø, kurios mums atrodo keistos ir nepriimtinos.

Afrikos dþiungliø gyventojas, iðvydæs nakties gyvûnà dienos ðviesoje þino, kad tai kerëtojas, laikinai priëmæs jo pavidalà. Arba mano já esant krûmo siela ar jo genties vieno ið protëviø dvasia. Medis gali vaidinti svarbø vaidmená primityvo gyvenime, neabejotinai turëti savo sielà ir balsà, ir bendrà likimà su þmogumi, kuris juo domisi. Kai kurie Pietø Afrikos indënai jus átikinës, kad jie yra raudonosios Arara papûgos, nors ir puikiai þino, kad neturi plunksnø, sparnø ir snapø. Kadangi primityvo pasaulyje daiktai neturi tokiø ryðkiø ribø, kaip mûsø "racionaliose" visuomenëse.

Tai, kà psichologai vadina "psichiniu tapatumu" ar "mistiniu dalyvavimu", ið mûsø daiktø pasaulio buvo iðstumta. Bet bûtent ðis pasàmoniniø asociacijø ðvytëjimas ir daro primityvo pasaulá spalvingà ir fantastiðkà. Tai mes jau taip praradome, kad susitikæ jau nebeatpaþástame. Mes ðiuos dalykus iðstûmëme þemiau sàmonës slenksèio, ir kai jie vël atsitiktinai pasirodo, mums ne kartà rodosi, kad kaþkas negerai.

Su manimi ne kartà tarësi iðsimokslinæ ir inteligentiðki þmonës, kurie regëjo ypatingus sapnus, fantazijas ir netgi vizijas, ir tai juos labai sukrëtë. Jie manë, kad në vienas, kas yra sveiko proto, negali kentëti nuo tokiø dalykø ir kad bet kas, kas mato vizijà, turi patologiniø sutrikimø. Kartà vienas teologas man pasakë, kad Ezekielio vizijos tebuvo liguisti simptomai, o Mozei ir kitiems pranaðams kalbantys "balsai" - tik haliucinacijos. Tik ásivaizduokite, koks já apëmë siaubas, kai kaþkas panaðaus "spontaniðkai" nutiko jam paèiam. Mes taip pripratæ prie tariamai racionalios mûsø pasaulio prigimties, kad sunkiai ásivaizduojame, kad gali kas nors atsitikti, ko negalima paaiðkinti sveiku protu. Primityvus þmogus, iðtiktas panaðaus ðoko, nesuabejos savo sveikumu, jis galvos apie fetiðus, dvasias ir dievus.

Taèiau emocijos, kurios mus veikia, yra tokios paèios. Ið esmës, baimës, kurias sukuria mûsø praðmatni civilizacija, yra kur kas baisesnës uþ tas, kurias primityvûs þmonës priskiria demonams. Ðiø laikø civilizuoto þmogaus poþiûris man daþnai primena psichoze sergantá pacientà ið mano klinikos, kuris pats buvo gydytojas. Vienà rytà paklausiau, kaip jis jauèiasi. Jis atsakë puikiai praleidæs naktá, dezinfekuodamas visà dangø merkurijaus chloridu, taèiau atlikdamas ðá kruopðtø darbà, nerado jokio Dievo pëdsako. Èia mes susiduriame su neuroze ar netgi kai kuo blogiau. Vietoj Dievo ar "Dievo baimës" matome nerimo (baimës) neurozæ ar tam tikrà fobijos rûðá. Emocija iðliko ta pati, taèiau ir jos objekto pavadinimas ir prigimtis tapo blogesni.

Prisimenu filosofijos profesoriø, kuris kartà konsultavosi dël savo vëþio fobijos. Já kamavo nenugalimas ásitikinimas, kad jis turi piktybiná auglá, nors nieko panaðaus nebuvo rasta deðimtyse rentgeno nuotraukø. "Að þinau, kad nieko nëra,- sakydavo jis,- bet gali kas nors ir bûti". Kas bûtent sukëlë ðià idëjà? Ji be abejonës kilo ið baimës, kuri nebuvo áteigta sàmoningo svarstymo. Liguista mintis já uþklupo staiga, ir su tokia jëga, kurios jis negalëjo nugalëti.

Ðiam iðsilavinusiam þmogui buvo kur kas sunkiau pripaþinti tai, kà bûtø padaræs primityvus þmogus - tarti, kad já apsëdo dvasia. Kenksminga piktøjø dvasiø átaka yra bent jau priimtina hipotezë pirmykðtëje kultûroje, ir kur kas labiau gniuþdantis dalykas civilizuotai asmenybei pripaþinti, kad jo rûpesèiai tëra kvaila vaizduotës iðdaiga. Primityvus apsëdimo fenomenas neiðnyko, jis tebëra toks kaip ir visada. Tik dabar kitaip ir daug nemaloniau aiðkinamas.