Post by vampire on Dec 3, 2005 5:43:03 GMT -5
Sapnø tyrinëtojai ásitikinæ, kad sapnuoti savo mirtá tiesiogiai reiðkia transformacijà, pasikeitimà ar augimà.
„Gráþusi ið Niujorko sapnavau, jog esu mirusi. Praplëðiu uþmerktas savo fizinio kûno akis, o ten nëra jokiø lëliukiø – vien baltymai. Bet keista, að matau ir jauèiu savo kûnà, kuris miræs, sapnuodama manau sau, kad as gyva tikrajame kitame savo kûne ir ten tikrosios, matanèios mano akys“.Ðá sapnà nusiunèiau paþástamam raðytojui, sapnø ðamanui Robertui Mossui elektroniniu paðtu á JAV ir jis atraðë, kad jei taj bûtø jo sapnas, jis susimàstytø „ar nesu pernelyg áklimpæs á ðio pasaulio problemas?“Tai skambëjo panaðiai kajp teiginys, kad reikia numirti ðiam pasauliui, tuomet atgimsti tikrajame – dvasiniame.
Aðtuoniasdeðimtmetë mano tetulë Sofija, palaidojusi savo vyrà dukart sapnavo tà patá sapnà – „aukðtà baltà moterá, stovinèià prieðais ir þiûrinèià ákyriu, lazeriniu þvilgsniu. Ji vis pabusdavusi ið baimës, jausdama nemalonø ðaltá.““Turbøt sapnavau savo mirtá, vaikel““. Ji prisipaþino, kad balta moteris këlë neapsakomà baimæ“.
Mûsø mirtis tûno ðalia, tad verta su ja susidragauti, - pasakytø ðvedas Arnë, kuriam laikui áveikæs mirtá. Þinoma, tai sunku, taèiau jis tai daro labai sëkmingai, netgi uþdirba pinigø mirties ðmëklos padedamas. Kai prieð porà metø lankiausi Ðvedijos Goteburgo mieste viename seminare, teko susipaþinti su homoseksualu Arne, serganèiu AIDS jau deðimtmetá. Kai jis suþinojo, jog yra pasmerktas mirti – ëmë fotografuotis nuogas kapinëse, ligoninëse, muziejuose – visiðkai atsidavë mirèiai ir susitaikë su savo lemtimi ir bejëgyste. Tiesa, garbingai atsipraðë visø artimøjøm buvusiø þmonø, vaikø, mylimøjø, ir vieðai be gailesèio eksponavo savo, myriop pasmerktojo, nuogo, ligos iðdþiovinto, kadais buvusio graþuolio nuotraukoas, demonstravo visiems savo draugystæ su mirtimi. Keista, jo draugai ir buvæ meiluþiai jau visi miræ, o jis, susidraugavæs ir pamilæs savo mirtá - tebegyvena.
Gera mano draugë Danguolë J. Pasakojo, kaip ji, bûdama dvideðimtmetë mergina, regëjo savo moèiutës iðëjimà. Dabar Danguolë racionali, turinti nedidelá savo verslà, taèiau jautri, apdovanota didþiule energija, moteris.
„Mano moèiutë gulëjo lovoje ir miegojo. Að gyvenau su ja tame paèiame kambaryje. Buvo tamsu, naktis. Að pabudau nuo ðviesos, nes pamaniau, kad kaþkas uþdegë lempà. Kambarys nuðvito neþemiðka ðviesa – geltonai balta, dangiðka – ðvytëjo visi paðaliai. Atsisukau á moèiutæ ir pamaèiau, kaip nuo jos gulinèio kûno dvi ðvytinèios figûros vidutinio þmogaus ûgiom ji áeina á jø tarpà, skleisdama nepaprastà dþiaugsmà ir palaimà. Pakili nuotaika persidavë ir man – jutau ekstazæ, bet viskas pasikeitë þaibiðkai: trijulë – ðvytinèios figûros ir mano moèiutë – staiga kaþkur praþuvo ir ðviesa iðblëso. Pasidarë tamsu ir siaubingai nejauku, vieniða ir ðalta.
Stryktelëjau ið lovos ir uþdegiau ðviesà. Priðokau prie moèiutës – ji jau buvo mirusi, ðaukdama mamà iðpuoliau pro duris. Vëliau, kai perskaièiau Tibeto mirusiø knygà, supratau, kad kartu su savo moèiute iðgyvenau BARDO (perëjimo, tarpines tarp gyvenimo ir mirties) bûsenas ir neþinia, ar tai vyko sapne, ar ðioje tikrovëje“, - pasakojo Danguolë.
Tibeto budistai ásitikinæ, jog sapnavimas ir dvasios pamirtiniai potyriai yra vienas ir tas pats. Jeigu mes numirðtame sapne, tiesiog sapnuojame toliau. Todël ir bûtina lavinti sàmoningumà sapnuose, kad bûtø galima suvokti ir valdyti mirimo bûsenas.
Sogyal Rimpoèë, tibetietis lama, raðo :“Nugrimzdimas á sapnà panaðus á mirimo BARDO, kai minties elementai suyra, atskleisdami Vaiskiosios Ðviesos ið gyvenimà. Sapnavimas panaðus á BARDO tapsmàm tarpinæ bûsenà, kai mes valdome dinamiskà ir aiðkiaregá mentaliná kûnà, patiriantá ávairiausias transformacijas. Sapnuodami mes valdome panaðø sapnø kûnà, kuriame sapnuojame ir patiriame visokiausiø iðgyvenimø...Þinoma, pomirtinis BARDO yra kur kas gilesniø sàmonës bûsenø iðgyvenimai, nei patirti sapnuojant, taèiau jø santykiniai lygmenys atitinka vienas kità ir parodo ryðius ir lygiagretes, kurios egzistuoja tarp ávairiø lygiø“.
Mûsø sàmonë elgsena sapno metu, parodo, kaip sàmonë elgsis mirties momentu, sakykime, kaip jûs elgiatës, kai jums sapnuojasi koðmarai ar kliûtys, panaðiai jûsø sàmonë reaguos ir numirs. Todël taip svarbu Tibeto budizme praktikuoti sapnø jogà – pasiruoðimà mirèiai.
Dar vienà keistà mirties istorija pasakoja Jurga Ivanauskaitë apie savo draugës psichologës Kristinos mamos mirtá.“Kristina gyvena ir dirba Vokietijoje. Ten mirë jos mama. Kristina pasilenkë pabuèiuoti mirðtanèià mamà, kuri nebuvo praradusi sàmonës, ir tuo pat metu mama iðleido paskutiná atodusá. Pasilenkusi Kristina pajuto nepakeliamà karðtá pakauðyje ir tarsi pajutusi smûgá atsiloðë. Vëliau ji pajuto skausmà virðugalvyje arba sacharos èakroje. Pasiþiûrejusi á veidrodá pamatë gal penkiø litø monetos dydþio iðdeginta plotelá ir iðtryûþðkusá kraujo laðà. Tai buvo, kaip pasakytu koks Tibeto budistas, pova – tiesioginis sàmonës perkëlimas mirties momentu. Ðios praktikos tikslas : perkelti sàmonæ á skaidrià suvokimo erdvæ. Jei tai pavyksta, mirðtantysis nepatiria pomirtinës baimës ir susijaudinimo bûsenos, taèiau iðsilaisvina tiesiogiai Vaiskiojoje Ðviesoje. Atsiminkite ir katalikø mirties maldà: „„Amþinà atilsá duok mirusiam, Vieðpatie, ir Amþinoji Ðviesa jam teðvieèia““. Mirðtantá mama pasinaudojo dukros virðutinë èakra ir iðëjo tiesiai á Vaiskiàjà Ðviesa arba susijungë su Dievu. Pasirodo, tokie atvejai þinomi medicinoje ir nëra naujiena, pasakojo Jurgai jos draugë Kristina.“
Ne visuomet pasiseka laimingai, sàmoningai numirti. Mano mama sirgo vëþiu ir mirë neþinodama, jog mirðta. Mano abi dukros sapnavo panaðius sapnus. Austëja, vyresnioji duktë, pasakojo: „ Moèiutë klausë manæs sapne, kodel ji vilki graþià suknià ir tiek daug gëliø kambary, ar ðventë kokia, ar ka?“ Ji paaiðkino, kad jokia ðventë. „Moèiute, þinok, tu numirei“. Ji nenorëjo tuo patikëti, nes sakësi þiemai jai mezganti kojinytes.
Jaunesnioji Augustë sapnavo: „ Moèiutë labai jaudinosi, kad artëja ruduo, ir ji nespëjo pabaigti man megzti kumðtiniø pirðtiniø“. „Að moèiutei pasakiau, kad jau nebenumegs, nes ji numirusi, tai ji nenorëjo tuo patikëti“, - pasakojo Augustë.
Bûdama Amerikoje ðamanistiniame sapnø seminare Masaèiusetso valstijoje, kai Robertas Mossas, padedamas ðamanistinio bûgno ritmiðko dundëjimo, susirinkusius ávedinëjo á transà, gyvûnui globëjui padedant, nusprendþiau pabuvoti ten, kur yra dabar mano mama. Patyriau pakeistos sàmonës bûsenà ir pabuvojau rojuje, pirmapradþiame gamtovaizdyje, kur mano siela sutapo su violetinëmis uolomis ir rausvais ðeðëliais, su begalinio tyrumo vandenimis, tyvuluojanèiais kiek akys uþmato rausvai
violetinëse platybëse, kur ramuma alsuoja tamsiai roþinis dangus ir vandens tyrumas atmuða pirmapradá visa ko skaistumà ir aiðkumà. Ten ilsisi sielos, iðtirpusios purpurinëje gamtoje ir harmonijoje su visuma. Man ten buvo taip gera ir jauèiau tokià palaimà, kad nenorejau gráþti á salæ. Taèiau teko sugráþti. Atsineðiau ið purpuriniø vandenø ir uolø ramybæ ir daug energijos energijos – jauèiasi pailsëjusi ir þvali. Ir visai nesvarbu, ar matytas violetinis rojus yra mano sàmonës viduje, ar egzistuoja iðorëje, lygiagreèiuose pasauliuose, tai neturi jokios reikðmës. Svarbu patyrimas ir þinojimas, jog tai yra. Noriu tikëti, kad ten ilsisi mano mamos siela...
Beje, visame pasaulá þinomas sapnuojantis pranaðas amerikietis Edgaras Keisas viename pirmøjø savo sapnø, kurá iðsiaiðkino bûdamas transo bûsenoje ( tai ávyko 1925 metø sausá ), sapnavo vandená ir þuvá. Tai archetipiniai simboliai, kurie tiek E.Keiso, tiek psichoanalitikø sapnø interpretacijoje reiðkia tà patá: vanduo – tai gyvybë, pasàmonës jëga, gyvenimo kelias, þuvis – Kristaus simbolis. Tad ypaè skaidrûs vandenys sapnuose reiðkia gyvybines galias. Mano „sapno“ atveju jie galbûts reiðkia amþinàjá gyvenimà...
Pagal Rita Banienë
„Gráþusi ið Niujorko sapnavau, jog esu mirusi. Praplëðiu uþmerktas savo fizinio kûno akis, o ten nëra jokiø lëliukiø – vien baltymai. Bet keista, að matau ir jauèiu savo kûnà, kuris miræs, sapnuodama manau sau, kad as gyva tikrajame kitame savo kûne ir ten tikrosios, matanèios mano akys“.Ðá sapnà nusiunèiau paþástamam raðytojui, sapnø ðamanui Robertui Mossui elektroniniu paðtu á JAV ir jis atraðë, kad jei taj bûtø jo sapnas, jis susimàstytø „ar nesu pernelyg áklimpæs á ðio pasaulio problemas?“Tai skambëjo panaðiai kajp teiginys, kad reikia numirti ðiam pasauliui, tuomet atgimsti tikrajame – dvasiniame.
Aðtuoniasdeðimtmetë mano tetulë Sofija, palaidojusi savo vyrà dukart sapnavo tà patá sapnà – „aukðtà baltà moterá, stovinèià prieðais ir þiûrinèià ákyriu, lazeriniu þvilgsniu. Ji vis pabusdavusi ið baimës, jausdama nemalonø ðaltá.““Turbøt sapnavau savo mirtá, vaikel““. Ji prisipaþino, kad balta moteris këlë neapsakomà baimæ“.
Mûsø mirtis tûno ðalia, tad verta su ja susidragauti, - pasakytø ðvedas Arnë, kuriam laikui áveikæs mirtá. Þinoma, tai sunku, taèiau jis tai daro labai sëkmingai, netgi uþdirba pinigø mirties ðmëklos padedamas. Kai prieð porà metø lankiausi Ðvedijos Goteburgo mieste viename seminare, teko susipaþinti su homoseksualu Arne, serganèiu AIDS jau deðimtmetá. Kai jis suþinojo, jog yra pasmerktas mirti – ëmë fotografuotis nuogas kapinëse, ligoninëse, muziejuose – visiðkai atsidavë mirèiai ir susitaikë su savo lemtimi ir bejëgyste. Tiesa, garbingai atsipraðë visø artimøjøm buvusiø þmonø, vaikø, mylimøjø, ir vieðai be gailesèio eksponavo savo, myriop pasmerktojo, nuogo, ligos iðdþiovinto, kadais buvusio graþuolio nuotraukoas, demonstravo visiems savo draugystæ su mirtimi. Keista, jo draugai ir buvæ meiluþiai jau visi miræ, o jis, susidraugavæs ir pamilæs savo mirtá - tebegyvena.
Gera mano draugë Danguolë J. Pasakojo, kaip ji, bûdama dvideðimtmetë mergina, regëjo savo moèiutës iðëjimà. Dabar Danguolë racionali, turinti nedidelá savo verslà, taèiau jautri, apdovanota didþiule energija, moteris.
„Mano moèiutë gulëjo lovoje ir miegojo. Að gyvenau su ja tame paèiame kambaryje. Buvo tamsu, naktis. Að pabudau nuo ðviesos, nes pamaniau, kad kaþkas uþdegë lempà. Kambarys nuðvito neþemiðka ðviesa – geltonai balta, dangiðka – ðvytëjo visi paðaliai. Atsisukau á moèiutæ ir pamaèiau, kaip nuo jos gulinèio kûno dvi ðvytinèios figûros vidutinio þmogaus ûgiom ji áeina á jø tarpà, skleisdama nepaprastà dþiaugsmà ir palaimà. Pakili nuotaika persidavë ir man – jutau ekstazæ, bet viskas pasikeitë þaibiðkai: trijulë – ðvytinèios figûros ir mano moèiutë – staiga kaþkur praþuvo ir ðviesa iðblëso. Pasidarë tamsu ir siaubingai nejauku, vieniða ir ðalta.
Stryktelëjau ið lovos ir uþdegiau ðviesà. Priðokau prie moèiutës – ji jau buvo mirusi, ðaukdama mamà iðpuoliau pro duris. Vëliau, kai perskaièiau Tibeto mirusiø knygà, supratau, kad kartu su savo moèiute iðgyvenau BARDO (perëjimo, tarpines tarp gyvenimo ir mirties) bûsenas ir neþinia, ar tai vyko sapne, ar ðioje tikrovëje“, - pasakojo Danguolë.
Tibeto budistai ásitikinæ, jog sapnavimas ir dvasios pamirtiniai potyriai yra vienas ir tas pats. Jeigu mes numirðtame sapne, tiesiog sapnuojame toliau. Todël ir bûtina lavinti sàmoningumà sapnuose, kad bûtø galima suvokti ir valdyti mirimo bûsenas.
Sogyal Rimpoèë, tibetietis lama, raðo :“Nugrimzdimas á sapnà panaðus á mirimo BARDO, kai minties elementai suyra, atskleisdami Vaiskiosios Ðviesos ið gyvenimà. Sapnavimas panaðus á BARDO tapsmàm tarpinæ bûsenà, kai mes valdome dinamiskà ir aiðkiaregá mentaliná kûnà, patiriantá ávairiausias transformacijas. Sapnuodami mes valdome panaðø sapnø kûnà, kuriame sapnuojame ir patiriame visokiausiø iðgyvenimø...Þinoma, pomirtinis BARDO yra kur kas gilesniø sàmonës bûsenø iðgyvenimai, nei patirti sapnuojant, taèiau jø santykiniai lygmenys atitinka vienas kità ir parodo ryðius ir lygiagretes, kurios egzistuoja tarp ávairiø lygiø“.
Mûsø sàmonë elgsena sapno metu, parodo, kaip sàmonë elgsis mirties momentu, sakykime, kaip jûs elgiatës, kai jums sapnuojasi koðmarai ar kliûtys, panaðiai jûsø sàmonë reaguos ir numirs. Todël taip svarbu Tibeto budizme praktikuoti sapnø jogà – pasiruoðimà mirèiai.
Dar vienà keistà mirties istorija pasakoja Jurga Ivanauskaitë apie savo draugës psichologës Kristinos mamos mirtá.“Kristina gyvena ir dirba Vokietijoje. Ten mirë jos mama. Kristina pasilenkë pabuèiuoti mirðtanèià mamà, kuri nebuvo praradusi sàmonës, ir tuo pat metu mama iðleido paskutiná atodusá. Pasilenkusi Kristina pajuto nepakeliamà karðtá pakauðyje ir tarsi pajutusi smûgá atsiloðë. Vëliau ji pajuto skausmà virðugalvyje arba sacharos èakroje. Pasiþiûrejusi á veidrodá pamatë gal penkiø litø monetos dydþio iðdeginta plotelá ir iðtryûþðkusá kraujo laðà. Tai buvo, kaip pasakytu koks Tibeto budistas, pova – tiesioginis sàmonës perkëlimas mirties momentu. Ðios praktikos tikslas : perkelti sàmonæ á skaidrià suvokimo erdvæ. Jei tai pavyksta, mirðtantysis nepatiria pomirtinës baimës ir susijaudinimo bûsenos, taèiau iðsilaisvina tiesiogiai Vaiskiojoje Ðviesoje. Atsiminkite ir katalikø mirties maldà: „„Amþinà atilsá duok mirusiam, Vieðpatie, ir Amþinoji Ðviesa jam teðvieèia““. Mirðtantá mama pasinaudojo dukros virðutinë èakra ir iðëjo tiesiai á Vaiskiàjà Ðviesa arba susijungë su Dievu. Pasirodo, tokie atvejai þinomi medicinoje ir nëra naujiena, pasakojo Jurgai jos draugë Kristina.“
Ne visuomet pasiseka laimingai, sàmoningai numirti. Mano mama sirgo vëþiu ir mirë neþinodama, jog mirðta. Mano abi dukros sapnavo panaðius sapnus. Austëja, vyresnioji duktë, pasakojo: „ Moèiutë klausë manæs sapne, kodel ji vilki graþià suknià ir tiek daug gëliø kambary, ar ðventë kokia, ar ka?“ Ji paaiðkino, kad jokia ðventë. „Moèiute, þinok, tu numirei“. Ji nenorëjo tuo patikëti, nes sakësi þiemai jai mezganti kojinytes.
Jaunesnioji Augustë sapnavo: „ Moèiutë labai jaudinosi, kad artëja ruduo, ir ji nespëjo pabaigti man megzti kumðtiniø pirðtiniø“. „Að moèiutei pasakiau, kad jau nebenumegs, nes ji numirusi, tai ji nenorëjo tuo patikëti“, - pasakojo Augustë.
Bûdama Amerikoje ðamanistiniame sapnø seminare Masaèiusetso valstijoje, kai Robertas Mossas, padedamas ðamanistinio bûgno ritmiðko dundëjimo, susirinkusius ávedinëjo á transà, gyvûnui globëjui padedant, nusprendþiau pabuvoti ten, kur yra dabar mano mama. Patyriau pakeistos sàmonës bûsenà ir pabuvojau rojuje, pirmapradþiame gamtovaizdyje, kur mano siela sutapo su violetinëmis uolomis ir rausvais ðeðëliais, su begalinio tyrumo vandenimis, tyvuluojanèiais kiek akys uþmato rausvai
violetinëse platybëse, kur ramuma alsuoja tamsiai roþinis dangus ir vandens tyrumas atmuða pirmapradá visa ko skaistumà ir aiðkumà. Ten ilsisi sielos, iðtirpusios purpurinëje gamtoje ir harmonijoje su visuma. Man ten buvo taip gera ir jauèiau tokià palaimà, kad nenorejau gráþti á salæ. Taèiau teko sugráþti. Atsineðiau ið purpuriniø vandenø ir uolø ramybæ ir daug energijos energijos – jauèiasi pailsëjusi ir þvali. Ir visai nesvarbu, ar matytas violetinis rojus yra mano sàmonës viduje, ar egzistuoja iðorëje, lygiagreèiuose pasauliuose, tai neturi jokios reikðmës. Svarbu patyrimas ir þinojimas, jog tai yra. Noriu tikëti, kad ten ilsisi mano mamos siela...
Beje, visame pasaulá þinomas sapnuojantis pranaðas amerikietis Edgaras Keisas viename pirmøjø savo sapnø, kurá iðsiaiðkino bûdamas transo bûsenoje ( tai ávyko 1925 metø sausá ), sapnavo vandená ir þuvá. Tai archetipiniai simboliai, kurie tiek E.Keiso, tiek psichoanalitikø sapnø interpretacijoje reiðkia tà patá: vanduo – tai gyvybë, pasàmonës jëga, gyvenimo kelias, þuvis – Kristaus simbolis. Tad ypaè skaidrûs vandenys sapnuose reiðkia gyvybines galias. Mano „sapno“ atveju jie galbûts reiðkia amþinàjá gyvenimà...
Pagal Rita Banienë
